Dramblio kaulo pirštai ir išdavystės

netselesoobrazno, Untitled

              Visų dvarų praeitys sunkios, kupinos svetimų pergyvenimų, ašarų ir sielos kirminų. Kadaise didybėmis ir ekstravagancija ar paprastu puošnumu gyręsi monumentai šiandien atrodo kaip seni niekada nevalyti šuliniai, kuriuose net kibirai prirūdiję prie išdžiūvusių dugnų. Net nesvarbu, Viduržemy šuliniai ir dvarai, Bosnijos pakraštyje, ar subombarduoto Beiruto centre. Visa laimė, kad yra fotografija. Ji primena ir kartais verčia spausti ašarą, nes neleidžia pamiršti, kaip smarkiai mes esame prisidirbę. Ne,  šiandien apie dvarus nekalbėsime, brangioji, šiandien apie kai ką kita. Apie tą fantastinio monumento, virstančio dvėseliena, jausmą. Kai dar barški kaip seno baltarusiško pianino klavišas, bet visiems ausys raitosi, nes tave... tave jau reikia derinti. O ta paslauga labai brangi, deja, todėl tave, mažas pageltęs klaviše, tiesiog pakeis kitu arba nutars, kad galima ir kitų užsiėmimų susirasti. Pavyzdžiui, jodinėti. Dabar labai madinga. Beje, paininai ir fortepijonai irgi buvo madinga dvaruose. Na, bet ta kaita natūrali, tiesa? Jokios dramos, tik paprasčiausi ciklai. Ir nors tu, kaip senas pianinas, ar jo klavišas, dar bandai keisti tonus, kažką nustebinti, kažkaip pradžiuginti, aš, vos girdėdama, klausausi kažkieno tylaus pritariančio „uuuuuu“, bet jau viskas. Baltas triukšmas jau čia pat. Nematau, bet girdžiu, kaip tavo styga eižėja, tuoj nutrūks, ir liksi ne tik pageltęs, bet ir nebeskambantis klavišas, tik tuščias barkšt barkšt. Susitaikyk, juk jau susitarėme – jokios čia dramos. Vieną dieną visi mes tapsime Atlantida, kurios niekas niekuomet nesuras. Žinai, kaip sakoma? Visada visur yra šviesa. Tas tiesa. Fotografijoje ypač. Pažvelk – nors mes jau griūvame ir virstame laužu, ten tolumoje... žydrynė ir vanduo, tikrų tikriausia gyvybė. Neliūdėk, net jei mes ir begėdiškai prisidirbome.

 

netselesoobrazno, Untitled

                Verčiau pasinerkime į tavuosius prisiminimus, pakrapštykime senas žaizdas druskingu pagaliuku. Ar pameni, koks gražus ir mielas dalykas yra snieguotos Kalėdos? Kaip lengvai tystančia seile skubėjai plėšti baisiai neskoningą dovanų popierių? Ko tikėdavaisi? Ar gaudavai tai, ko tikėdavaisi? O gal ten rasdavai tai, ko visiškai nenorėdavai, o vėliau vis tiek tekdavo fotografuotis prie visais įmanomais blizgučiais nukarstytos girliandos ir apsimesti, kad Kalėdų senelis - superherojus? Buvome jauni, karštis tarpkojuose žadino visas įmanomas fantazijas, visi norėjome lėlių... Visi tie kaimynai, fejerverkų šviesoje besidaužantys taurėmis ir buteliais. Prisiekiu, kartą norėjau sviesti šampano butelį vienam kaimynui galvon. Negalėjau pakęsti jo raudonos nosies ir išpurtusio veido, to žvilgsnio į mane ir tave. Jis vadindavo mane mergaite ir sakydavo, kad kai ūgtelsiu, jis išsyk mane ves. Visi juokdavosi, o aš, bijodama tokios ateities, visas pagalves paverčiau druskos saugyklomis, nes ašarų iki šiol visų neišverkiau. Žiūrėdama tas Kalėdines nuotraukas kas kartą noriu jas sudeginti, suplėšyti, ar bent subraižyti, bet kažkas neleidžia. Matyt, pernelyg myliu fotografiją, nepaisant jos prisidirbto turinio. Ta fotografija man visai tokia, kaip tu – barkšt barkšt, bet labai reikalinga, todėl saugau. Aš tavęs, beje, niekada neiškeisiu į jokį jojimą.

netselesoobrazno, Untitled

Žiūri į mane dabar taip, tarsi būčiau tave pardavusi. Ar man jau šaukti: „ne, maldauju, nepalik manęs, aš padarysiu viską, tik neišeik?!” Pasvajok. Aš tavęs niekada neiškeisiu į jojimą, bet žiūrėsiu į tave, šalia pasidėjusi obuolį ir puspilnį servetėlių pakelį, jei netyčia nutartumei verkti. Neverk , mylima, mano guodžiančios mano akys tave visuomet priims ir neišduos, skros žvilgsniu ir glostys ten, kur reikės. Tu, veikiausiai, pagaminta iš dramblio kaulo, tiesa? Taip, taip, užrietusi nosį buvai visa gyvenimą… Bet dabar, kai styga baigia nutrūkti, kas iš to tavo dramblio kaulo kūno? Barkšt barkšt. Niekuomet nepamiršk, kad mano ne tik durys, bet ir langinės, ir visi langai, ir fortkės, tau visuomet praviri. Kaip alkana pušis kieme gali godžiai ryti sniegą nuo ryto iki vakaro, kad tik būtumei laiminga, o jei verktumei, servetėlių pakaks. Taip ir nepaklausiau, o tu teberūkai? Jei tu ne prieš, ar prisidegsiu, kažko išdžiūvo gerklė. Gal čia mūsų prisidirbimai fotografijose graužti ėmė?

netselesoobrazno, Untitled

            Tai štai, aprodysiu, kur apsistosi. Ne viešbutis čia, bet tavo pavargusiam kūnui tiks, viliuosi. Stengiausi viską palikti taip, kaip tau patinka – lengva prieblanda, augalai, sulėtinta laiko tėkmė. Žinau, kaip skauda kai trūkinėja stygos… Grindų girgždesys, tiesa, gali sukelti šiokį tokį diskomfortą, nes šiandien jis, sudarytas tik iš pavargusio medžio ir mirtinai surūdijusių vinių, skamba… na, daug geriau, nei tavo dramblio kaulas. Nepyk. Tebūnie tai dar vienas priminimas. Šviesa niekada nebuvo gera tavo draugė, bet langų turėsi. Pigios žaliuzės leis įsivaizduoti ką tik panorėsi – nuo Bosnijos ar Beiruto iki negyvenamų salų ramiajame vandenyne. Išlaisvink savo kūrybinį žvėrelį, dramblio kaule, bent paskutinį sykį. Pasireikšk. Pirštais praskleisi vieną pusę lange, matysi tai, ko tik dramblio kaulo širdis geidžia. Jei tik geidžia. Aš netoliese. Sušvilpk Fredžio I don’t want to die, ir prisistatysiu.

netselesoobrazno, Untitled

            O dabar, brangus dramblio kaule, pakalbėkime apie tai, kodėl aš, būdama tokios geros širdies, tave, merdintį, priėmiau savo globon. Nenoriu priekaištauti, tik paklausti. Ar pameni, kaip tą vėlyvą vasarą prirakinai mane prie padangos, kabančios prie tilto, ir juokeisi, nes tau buvau panaši į dėl gyvasties kovojantį kormoraną? Ar pameni, kaip spjaudydamasi druska maldavau tavęs atrakinti mane? Jei ne iš gailesčio, tai bent iš meilės? Ar pameni, klausiu. Ar numanai, kiek centimetrų nepasiekiamo dugno sudrumstė mano kojų ir jų pirštų judesiai? Kaip beviltiškai plakiau kojomis vandenį ir iš proto variau visa, kas gyveno po vandeniu ir po tuo tiltu? Ar tai buvo tavo degančio tarpkojo užmojis - pasijuokti iš silpnesnio, iš to, kuris tau viską atleis? Jei būčiau galėjusi, būčiau nugraužusi arba padangą, arba savo ranką, tačiau nuo šalčio mano beržo tošies pavidalo smegenų ląstelės nebeįstengė nieko kito, tik imti mane skandinti. Iki šiol girdžiu tavo juoką, skrodžiantį medines tilto konstrukcijas, ir tavo aukštakulnių garsus, kuriais tu kerėpliškai eidama palikai mane nežinioje. Atleidau tau, mano mylimas dramblio kaule, bet tai viena priežasčių, kodėl mes ir vėl susitikome.

netselesoobrazno, Untitled

               Mane išgelbėjo kirai, išnarstę mano kūną gabalėliais kaip iš poilsiautojų pavogtas bulvytes fri. Kaip kokie OMON’o pareigūnai, iš bagažinės plėšiantys plastikines kontrabandines moterų kojas, taip tie kirai plėšė mano kojas, krūtis, nagus ir kiekvieną plaukelį, kol išlaisvino ir užaugino kaip savą, iš naujo. Juokiesi, matau. Ne, aš netapau paukščiu, bet amžiams liksiu jiems dėkinga. Ar žinai, kiek kormoranų po to pati pririšau prie padangos ir palikau skęsti kerėpliškai nueidama ir juokdamasi? Ar žinai, kiek kartų mintyse kirtau medžius, kiekvieno jų kamiene matydama tavo veidą? Beje, kad būtų aiškiau, turiu paminėti, kad niekada nemylėjau tavęs tarpkojo karščio meile. Mylėjau ir myliu tave kitaip – panašiai taip vėjai myli medžius.

netselesoobrazno, Untitled

           Naujuosiuose savo namuose gali jaustis ramiai. Čia tavęs niekas neskriaus, neužgaulios ir kitaip neniekins. Būsime tik aš ir tu, padėsiu tau prisiminti visa, ką esi pamiršęs, dramblio kaule. Stovėsiu čia ilgai ir nuobodžiai tol, kol tavo styga galutinai nutrūks ir iš tavęs liks vien tik barkšt barkšt. O tada, neišplovusi tavo pridrabstytų indų ir prišnerkštų patalų, apsiavusi tavo aukštakulniais, nueisiu juokdamasi kaip didelis piktas kormoranas, jojantis ant dramblio.

Visos nuotraukos: netselesoobrazno

Tai kaip man dabar miegoti?

              

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

     Karštos popietės visada panašios į pailsėti prigulusį gyvulį. Karštyje nematau, kaip iš jo nasrų purslais srūva oras, bet visos juslės aktyviai sekioja kiekvieną jų keliamą gūsį. Ir aš, kaip buivolė, bėgusi nuo bepročių liūtų, prisėdu ant suoliuko. Paprastai daugeliui labai svarbūs visi suoliuko parametrai – kiek ir ko ant jo tuo metu sėdi, kaip kvepia, ką veikia, ir taip toliau. Man tai visiškai nerūpi. Tas vyras, veikiausiai toks pat kaip aš, skaitydamas laikraštį ir laikymas savo starbuksinę, ar kokią ten, kavą, vis tiek atrodo kiek įtartinai, jei paklausi manęs. Na, bet nesvarbu, aš taip pavargau, kad man tiesiog būtina prisėsti. Rūta, atleisk, privalau. Stengiuosi išlaikyti atstumą. Ne, ne nuo vyro, o nuo jo rankinės. Žinai, Rūta, būna, kad jei atsiduri per arti... ima kaltinti vagystėmis, prievartavimais, priekabiavimais, ir dar velniai žino kuo. Kam man visa tai? Aš čia tik savo stuburo slankstelius į medinį atlošą atremti, ir nieko daugiau. Vyrukas žvilgelėjo, bet akimis vėl ėmė ryti laikraštį. Rūta, pažiūrėk, dabar jo tempai visai kiti. Tarsi kava, perpildyta cukraus, paskatino pasitempti, vos tik šalia atsirado moterys. Kojos vis dar sukryžiuotos, bet nebeilgam. Jam tinka kokio nors Sting‘o skambesys, iš kojos mataravimo spėju. Shape of my heart, sako, o kokie jo kėslai nežinia. Ne, jis be ausinuko, bet kažkas gi skatina tą neurotišką judesį. Nejuokauk, Rūta, tai negaliu būti aš. Aš tik pavargusi buivolė, besikasanti savo pavargusius šonkaulius į tą nuostabų medinį pagaliukinį atlošą. Pažvelk, kokia saulė, kokia šviesa... Pailsiu ir einame toliau savais keliais. Vyrukas žvilgčioja, bet juk ne į mane, jis tiesiog prastai mato, bando įskaityti smulkesnį šriftą savo laikraštyje. Rūta, tu man baigi susukti galvą. Raudona spalva gali provokuoti, bet juk tai tik miesto detalės, Rūta...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Taip, raudona spalva gali išprovokuoti tiek daug dalykų, tiesa. Akordeono agresiją, lytinius traukulius, statybines isterijas, karstų dunksėjimus ir drugelių gyvenimo ciklų pasikeitimus. Rūta, o kas, jeigu raudona spalva išprovokuotų mudvi tiesiog nerti stačia galva nuo tilto? Ne žudytis, o tos laisvės ieškoti. Žinai, kai segasi gumas, maunasi šalmus, klauso instruktažų... O mes va, dvi moterys, akordeono garsuose upėn įšoktume, kaip koks monolitas per žemės drebėjimą, tik tyliai, be liudininkų. Malonus sutapimas, bet koks nors beduinas kitame pasaulio gale užsiviręs arbatos jos atsigertų ir pagalvotų apie mus, tik abstrakčiai. Manytų sau – o, kokios bus mano dukterys žavios, kai užaugs... Žinai, gi viskas susiję. Aš esu tu, tu esi aš, kiekvieno pastato langas yra ir jo plaučiai, ir širdys, ir meilės bei grandinės. Upėję mus apvedžiotų baltais rėmukais, kaip aukas, kol vyksta tyrimas. Pokštas žinai kame, Rūtele? Tame, kad mes tai visai ne aukos – mes moterys, suradusios laisvę! Tame rudame tinke išgremžčiau nagais – MYLIU TAVE, ir greta pastatyčiau kokią mielą hortenziją, kurios vazono dugne pakasčiau raktelį nuo visų įmanomų durų. Taip girdėjau, kad geležis hortenzijai padeda chameleonizuotis. O gal kokį sudaužytą vėl suklijuotą ir kaktusu papuoštą, vazoną? Nebijok, Rūta, manęs, aš tavo geriausia draugė, juk nemanai, kad tave nuskriausčiau? Kad man išdygtų kokios antilopės Kudu radai ir imčiau tau trimituoti ką nors izraelietiško? Ar būčiau pylusi tą skaldelę prie tavo namų, kad būtų jaukiau? Ar būčiau baltais rėmeliais paryškinusi langelius ir dureles, kur verda visas tavo gyvenimas? Juk tikrai nebūčiau, tad... Duokš ranką, ir keliaukime. Čia fotografijos, čia viskas netikra, jau praeityje, dabar jau nieko nebėra, tik tu ir aš, ir mūsų pokalbiai. Na, dar upės ir akordeonai. Ir prisiminai iš laikų, kai drauge viešėjome Nante. Vyko karas, mečečių bokštai kitur, visai nekaltuose kraštuose, griuvo nuo tos nepaaiškinamos karinės aistros...

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

             Kaip elektros linija į tave einu, o tu vis purtaisi, purtaisi, purtaisi, purtaisi. Žinau, esi dėkinga, bet ir abejoji manimi, visada abejojai. Net tada, kai gelbėjau tave, kai gulėjai pakelėje kaip rąstelis, o tau į akis žiopsojo milžiniška gyvulio kaukolė su deimantu kaktoje. Stengiausi kiek įmanydama tave iš ten ištraukti, ir ištraukiau. Ne ne, skolinga tikrai neturi jaustis. Didžiausias atlygis man yra tavo šypsena. Tavo delnas manajame. Galimybė vaikščioti, štai, kaip dabar, drauge, ir kalbėtis. Tiesa, tu daugiau tyli, kalbu aš, bet suprantu tave – tu vis dar to rąstelio pavidale. Ar pameni, kaip tądien buvo karšta? Kaip šešėliai patys metė savo šešėlius sau, nes saulė kepino net ir juos. Žinai, man labai liūdna, nes tą dieną, kai kaukolė tau grasino nebūtais dalykais, o tu gulėjai kaip rąstelis, netoliese gyvenę žmonės užsikalė langus, užsitraukė užuolaidas ir pasislėpė bunkeriuose, kur krūvomis sandėliuoja troškintas pupeles ir alyvuoges. Ar ne keista? Jie visai nenorėjo tau padėti – tu buvai teatro dekoracija. Ne! Tu buvau primadona tame spektaklyje. Rąstelis, kuriam grąsina buivolo kaukolė su deimantu kaktoje. Jau įsivaizduoju, kaip jie, dviem pirštais praskleidę purvinas savo užuolaidas, kramtydami senus spragėsius, žiūrėjo į liūdną tavo baigtį. Buvo ir tokių, kurie tiesiog praėjo. Prieš praeidami gobtuvus užsitraukė, išsitraukė telefonus ir intensyviai tikrino laiką – viena minutė po vienuoliktos, viena minutė po vienuoliktos ir trys sekundės, keturios, šešios, ir taip toliau. Žinai, gal ir pikta, bet aš juos suprantu. O kas tu tokia, kad tave gelbėti? Ypač rąstelio pavidalo. Pilkas grindinys dekoruotas kažkieno išpiltais dažais ir pabarstytas riebiais keiksmais. Bled, kiek galima, jau trečią kibirą dažų išpilu šiandien... Aidi kažkur. Gerai, kad turi mane, ar ne? Na, man tai tikrai gerai, kad turiu tave. Stebiu tave nuo apgriuvusių mūrinukų, medinių stulpų, palydovų, apsąmanojusių šaligatvių blokų ir kitų neįtikėtinų objektų. Tau taip nesiseka, tu vis parpuoli, tu man lyg koks sūnus palaidūnas. Myliu tave, Rūta. Išgerk vandens, baisiai karšta.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

          Pažvelk, mes jau beveik čia. Net kelio ženklai liepia sustoti, įsigilinti, daug ką permąstyti. Ar permąstei savo moteriškumą, žmogiškumą, Rūta? Ar supranti, kad fotografijų laike tu – jau nebe tu? Abi mes tokios, aš taip pat. Viskas tose apsilaupiusiose sienose ir tuščiose langų angose. Ten gali slypėti bet kas – ginkluotasis snaiperis, raudonkepuraitė, arba jos vilkas, arba bet kas, ką tik sugalvotumei. Tik seni varteliai, kuriuos kadaise judino kažkieno rūpestingi pirštų galai, į kuriuos lūžo nagai ir buvo kliūnama kojomis. Na, ir nenuravėti, netvarkingi šaligatviai, visai kaip mūsų tėviškėje, kurios niekada nebuvo, ar ne? Svarbiausia yra įsivaizduoti ir niekada nepamiršti, kad fotografijose tu – nebe tu, o aš nebe aš. Panašiai kaip tie debesys. Tikrovėje jie juda, plaukia, nyksta ir vėl sugrįžta krūvon, o čia... Čia jie, kaip tu ir aš – sustingę kažkieno vaizduotės vaisiai, niekaip negalintys ištrūkti iš tos nelemtos švilpiko dienos. Laikykis, Rūta, aš visuomet su tavimi. Myliu tave.

Jorge Guadalupe Lizárraga, Untitled

Visų fotografijų autorius: Jorge Guadalupe Lizárraga