Pirma improvizacija
skirta spalvoms ir jų santykiams, taip sako autorius. Stengiausi
nieko neskaityti (tiesa, skaityti ten yra tin mažai – vos du
sakiniai), ir puoliau žiūrėti. Raudona, mėlyna, žalia, ir visi
įmanomi atspalviai... ir viskas. Nuobodu, neįdomu, ir dar neįdomiau
pamačius, kad po kiekvienu darbeliu solidžiai ir su pasididžiavimu
nurodyta, kad drobė, kad aliejus, kad tiek ir tiek centimetrų.
Pažiūrėjęs nutariau perskaityti antrą sakinį. Ir beveik
apsivėmiau. Meditacija, matai... Intymumas. Nes pirštais dažus
stumdo? Ir dar ką pamiršau – paveiksliukai nureprodukuoti taip
siaubingai, kad net Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose jpg'ai
geresni. Chujnia.
Roar, 2011 (oil on canvas, 100cm x 100cm)
Gali pasirodyti,
kad labai pykstu ir esu nepatenkintas, tačiau taip nėra. Na,
nemėgstu tų abstrakcijų, paterliojimų, ir tiek. Todėl antra
improvizacija leido atsikvėpt. Nesakau, kad gerulis, bet vemt
neverčia, kai ką net išsiseivinčiau (kadangi šiais laikais
gyvenam mažos kvadratūros, žemų lubų buteliuose, vietos ant
sienų nebėra, tai dekoruoju savo kietąjį diską). Ypač patiko
„Ketvirtas numeris“. Nejučia prisiminiau Kazio Varnelio opartą,
ir pasidarė visai ramu. Kartais žiūrint į paveikslėlius visai
nebūtina sugalvot tiksliai, kodėl jie patinka ir kodėl ne, kartais
užtenka geros asociacijos, ir baigtas kriukis. „Ir su Kevin Duff
darbais galima gyventi“, vadinasi approved.
Movement No.4, 2007
Trečios
improvizacijos pristatymas buvo pribloškiantis. Labai keistai
jaučiuosi dabar, kai reikia pasakyti kažką apie tą trečią
improvizaciją, nes bendroj sumoj – šūdas. Bet buvo gerų
asociacijų. Buvo ir blogų. Na, visai bloga buvo tik viena. Darbas
pavadinimu „Glisten“ nevykėliškai priminė laikus, kai labai
norėjau būti dailininku, ir tušu dėliojau brūkšnius, ir paskui
bandžiau sugalvoti, ką matau. Taip gaudavosi visokie panašūs
meniukai, kurių, dėkui sveikam protui, nesugalvojau niekur ir
niekam parodyti. Tai čia blogoji asociacija. Labai gera asociacija
buvo darbe „Silver drip“, prisiminiau E. A. Cukermaną. Gali
būti, kad kokie ekspertai sukioja pirštą dabar ir sako, kad aš
visai neišprusęs, bet atleiskite paprastam žiūrovui – tas
šūdinai nufotografuotas paveikslėlis tikrai primena NDG dulkes
renkančius Cukermano darbus. Hardo nedekoruočiau niekuo, bet
vakarienė liko savo vietoje, už tai ir padėkosiu K. Duff.
Glisten, 2010
Silver Drip, 2011
Apie figurative
nesakysiu nieko. Na, gal šį tą. Nenorėdamas įžeisti dailės
akademijos studentų pabrėžiu, kad net ir jaunųjų kursų
peržiūrose galima rasti geresnių ir įdomesnių darbų už čia
rodomus. Kartojimasis reiškia, kad iš tikrųjų žmogus neturi ko
pasakyti bet negaliu nepasikartoti - čia chujnia.
Roman portrait, 2006
Na, ir beliko
skyrelis „graphic“. Iš pradžių, žiūrėdamas „tapybą“,
jį palaikiau grafikos skiltele, kur tikėjausi išvysti dienos
šviesą, nes M.K. siūlė pažiūrėti būtent šitą dalį. Maniau,
tuoj kai tėkš man geros grafikos Duff'as... Nichuja. Kažkokie
idiotiški fotošopai, montažai, ir karpiniai. Na, gerai, pirmas
darbas, vardu „Orandžinis siluetas“ man patiko. Ir jis nėra
didžital kompozišen! Autorius sako, kad čia 50x130 cm drobė, bet
kaip ir kuo viskas atlikta man įdomu. Gal kada reikės parašyti
kokį įžūlų laišką ir paklausti. Šiaip ar taip, juo
pasidekoravau ne tik HDD, bet ir darbastalį. O visa kita šūdas.
Pora kažkokių iškarpytų mergų akių, lūpų, paklijuota ir
sudėta, pribraižyta... Ir koks nors kvailas pavadinimas - „Feline
Montage“ ar „Green Man“. Tas, beje, „Green Man“ turbūt
pats šūdiniausias iš visų. M.K. sakiau, kad šitas autorius yra
savimyla dūchas. Su dūchu gal ir perspaudžiau, su savimyla nesu
tikras. Persistengiau nebent pasakydamas, jog pamačiau daug jo
autoportretų, nors iš tiesų jis ten yra tik vienas. Bent jau taip
leidžia surpasti pavadinimas. Ir tas darbas suerzino turbūt
labiausiai. Nieko gero.
Green Man, 2004
Orange Silhouette, 2004
Self, 2004
Reziumuodamas
norėčiau pasakyti štai ką: nors mane protingi žmonės mokė
ieškoti argumentų ir gink dieve nepasakyti ko nors neapgalvoto,
kartais norisi ant to padėti. Nes kaip ten bebūtų, aš visada
būsiu visų pirma eilinis žiūrovas, o tik paskui pridėsiu arba ne
savo žinias ir jų trūkumus. Todėl kai kuriais atvejais yra sveika
pasakyti – čia chujnia, o čia zajabys. Viena išseivint, o kitą
deletint. Ir daugiau nieko. Visad sakau, kad kūryba ir bet kokie pirstelėjimai į tą pusę yra sveikintina, bet tai nereiškia, kad visiems tai sekasi. Tikiuosi, kad Kevin Duff rezga kokį naują darbą, kuris nebebus toks nupezęs kaip daugelis šiandien matytų ir kitą kartą jį sutikęs internetuose džiaugsiuos labiau, ir atsiprašysiu M.K. už tai, kad neįžiūrėjau šiame autoriuje nieko gero.
Kevin Duff
Kevin Duff