balti arkliai: 2012

Taip gavosi, kad po ranka pasitaikė Kevin Duff darbai, o tiksliau jo tinklapis. Mes su M.K. dažnai pasikalbam apie įvarius autorius, pasidalinam paveikslėliais (kokia šeimos idilė!) ir šiandien vakare, nuotaikai esant visiškai šūdinai, ji man pasiūlė K. Duff, sakydama: „atrodo, radau neblogą autorių“. Esu įsitikinęs, kad jam niekas nepadėjo atsirinkti šedevrų eksponavimui (na ir kas, kad internete). Atsiverčiau tą jo tinklapį. Iš pradžių, žinoma, užsikabinau už man patinkančio balto puslapio minimalizmo (nors jo kaip prišikta, pilni internetai). Džiaugiausi neilgai, nes šiek tiek sutraukė skrandį, kai autorius pasisveikinęs paveiksliuku iš Lenkijos, skelbiančiu „I'm glad I share this world with you“ (paveiksliuke, aišku, ir jo pavardė yra, ir ne joks watermarkas), sako, kad puslapyje yra trys skiltys – art, design, contact. Bla bla bla bla. Chujnios nuojauta didėja. Na, gerai, ką čia gero M.K. galėjo įžiūrėti... Dizaino ji tikrai žiūrėti negalėjo; kontaktus gal ir matė, bet dėl jų nebūtų sakiusi, kad autorius geras, tad liko išganingasis menas. O „prie meno“, aišku, radai dar skiltelių: trys improvizacijos, figūratyvinis menas, ir grafika. Mhm. Apie viską po truputį čia ir papasakosiu.

Pirma improvizacija skirta spalvoms ir jų santykiams, taip sako autorius. Stengiausi nieko neskaityti (tiesa, skaityti ten yra tin mažai – vos du sakiniai), ir puoliau žiūrėti. Raudona, mėlyna, žalia, ir visi įmanomi atspalviai... ir viskas. Nuobodu, neįdomu, ir dar neįdomiau pamačius, kad po kiekvienu darbeliu solidžiai ir su pasididžiavimu nurodyta, kad drobė, kad aliejus, kad tiek ir tiek centimetrų. Pažiūrėjęs nutariau perskaityti antrą sakinį. Ir beveik apsivėmiau. Meditacija, matai... Intymumas. Nes pirštais dažus stumdo? Ir dar ką pamiršau – paveiksliukai nureprodukuoti taip siaubingai, kad net Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose jpg'ai geresni. Chujnia.

Roar, 2011 (oil on canvas, 100cm x 100cm)

Gali pasirodyti, kad labai pykstu ir esu nepatenkintas, tačiau taip nėra. Na, nemėgstu tų abstrakcijų, paterliojimų, ir tiek. Todėl antra improvizacija leido atsikvėpt. Nesakau, kad gerulis, bet vemt neverčia, kai ką net išsiseivinčiau (kadangi šiais laikais gyvenam mažos kvadratūros, žemų lubų buteliuose, vietos ant sienų nebėra, tai dekoruoju savo kietąjį diską). Ypač patiko „Ketvirtas numeris“. Nejučia prisiminiau Kazio Varnelio opartą, ir pasidarė visai ramu. Kartais žiūrint į paveikslėlius visai nebūtina sugalvot tiksliai, kodėl jie patinka ir kodėl ne, kartais užtenka geros asociacijos, ir baigtas kriukis. „Ir su Kevin Duff darbais galima gyventi“, vadinasi approved.

Movement No.4, 2007

Trečios improvizacijos pristatymas buvo pribloškiantis. Labai keistai jaučiuosi dabar, kai reikia pasakyti kažką apie tą trečią improvizaciją, nes bendroj sumoj – šūdas. Bet buvo gerų asociacijų. Buvo ir blogų. Na, visai bloga buvo tik viena. Darbas pavadinimu „Glisten“ nevykėliškai priminė laikus, kai labai norėjau būti dailininku, ir tušu dėliojau brūkšnius, ir paskui bandžiau sugalvoti, ką matau. Taip gaudavosi visokie panašūs meniukai, kurių, dėkui sveikam protui, nesugalvojau niekur ir niekam parodyti. Tai čia blogoji asociacija. Labai gera asociacija buvo darbe „Silver drip“, prisiminiau E. A. Cukermaną. Gali būti, kad kokie ekspertai sukioja pirštą dabar ir sako, kad aš visai neišprusęs, bet atleiskite paprastam žiūrovui – tas šūdinai nufotografuotas paveikslėlis tikrai primena NDG dulkes renkančius Cukermano darbus. Hardo nedekoruočiau niekuo, bet vakarienė liko savo vietoje, už tai ir padėkosiu K. Duff.

Glisten, 2010

Silver Drip, 2011

Apie figurative nesakysiu nieko. Na, gal šį tą. Nenorėdamas įžeisti dailės akademijos studentų pabrėžiu, kad net ir jaunųjų kursų peržiūrose galima rasti geresnių ir įdomesnių darbų už čia rodomus. Kartojimasis reiškia, kad iš tikrųjų žmogus neturi ko pasakyti bet negaliu nepasikartoti - čia chujnia.

Roman portrait, 2006

Na, ir beliko skyrelis „graphic“. Iš pradžių, žiūrėdamas „tapybą“, jį palaikiau grafikos skiltele, kur tikėjausi išvysti dienos šviesą, nes M.K. siūlė pažiūrėti būtent šitą dalį. Maniau, tuoj kai tėkš man geros grafikos Duff'as... Nichuja. Kažkokie idiotiški fotošopai, montažai, ir karpiniai. Na, gerai, pirmas darbas, vardu „Orandžinis siluetas“ man patiko. Ir jis nėra didžital kompozišen! Autorius sako, kad čia 50x130 cm drobė, bet kaip ir kuo viskas atlikta man įdomu. Gal kada reikės parašyti kokį įžūlų laišką ir paklausti. Šiaip ar taip, juo pasidekoravau ne tik HDD, bet ir darbastalį. O visa kita šūdas. Pora kažkokių iškarpytų mergų akių, lūpų, paklijuota ir sudėta, pribraižyta... Ir koks nors kvailas pavadinimas - „Feline Montage“ ar „Green Man“. Tas, beje, „Green Man“ turbūt pats šūdiniausias iš visų. M.K. sakiau, kad šitas autorius yra savimyla dūchas. Su dūchu gal ir perspaudžiau, su savimyla nesu tikras. Persistengiau nebent pasakydamas, jog pamačiau daug jo autoportretų, nors iš tiesų jis ten yra tik vienas. Bent jau taip leidžia surpasti pavadinimas. Ir tas darbas suerzino turbūt labiausiai. Nieko gero.

Green Man, 2004

Orange Silhouette, 2004

Self, 2004

Reziumuodamas norėčiau pasakyti štai ką: nors mane protingi žmonės mokė ieškoti argumentų ir gink dieve nepasakyti ko nors neapgalvoto, kartais norisi ant to padėti. Nes kaip ten bebūtų, aš visada būsiu visų pirma eilinis žiūrovas, o tik paskui pridėsiu arba ne savo žinias ir jų trūkumus. Todėl kai kuriais atvejais yra sveika pasakyti – čia chujnia, o čia zajabys. Viena išseivint, o kitą deletint. Ir daugiau nieko. Visad sakau, kad kūryba ir bet kokie pirstelėjimai į tą pusę yra sveikintina, bet tai nereiškia, kad visiems tai sekasi. Tikiuosi, kad Kevin Duff rezga kokį naują darbą, kuris nebebus toks nupezęs kaip daugelis šiandien matytų ir kitą kartą jį sutikęs internetuose džiaugsiuos labiau, ir atsiprašysiu M.K. už tai, kad neįžiūrėjau šiame autoriuje nieko gero.

Kevin Duff

Kas nutinka tapus kandidatu į Prancūzijos lyderio postą? Pascal Felloneau keturis mėnesius Paryžiaus gatvėse rankiojo jų vienu metu ir lengvai komiškas, ir tragiškas istorijas. Pascal fotografavo plakatus su pretendentų portretais, gyvenančius kiekvienas savo gyvenimą miesto gatvėse. Kandidatas su ūsais – įtartinai panašus į vieną visiems žinomą veikėją. Dar mažiau pasisekė tam, kuris gavo pomidorų padažo dozę – apvarvinta burna ir kakta jis atrodo kaip katik išgyvenęs headshotą. N. Sarkozy veidas taip pat sumaltas į kažkokią bulvių košę, sugrūstą į popierines rinkes. Smagiausia tai, kad Pascalio niekaip neapkaltinsi – jis, taip sakant, pavarė dokumentikos; užfiksavo, kaip paryžiečiai sugyvena su šitais, daug gerų dalykų žadančiais, veidais, kasdien sutinkamais gatvėse. Gal teko matyti ką nors panašaus Lietuvoje? Būtų įdomu pamatyti tokią išbaigtą kaip ši, tik lietuvišką versiją.