 |
| M. Bružila. Iš serijos "Materijos" |
Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas
kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo
kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus
fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį
anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu.
Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu,
kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai
vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti
kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju
apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose,
norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos
fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse
palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.
 |
| M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые" |
Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir
vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą
pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar
kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant
darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti
skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje
tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi
fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir
nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam
pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar
dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai
pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai
ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus
vėjas prapūtęs“.
 |
| M. Bružila. Žmogus vandenyje braido |
Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau,
Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas
į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos
Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau,
pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo
turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys
ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas
lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V.
Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir
greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais,
rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.
 |
| M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė" |
Marijui paviešinus naują darbą man kildavo
begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti
skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus,
ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar
keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli
panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o
vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą
patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai –
Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius,
ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant
nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės
nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.
 |
| M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti" |
Pradedantys fotografuoti jauni žmonės
dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties
Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos
būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano
emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po
fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais,
deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus
mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais,
besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis
ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus
eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų
spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“
ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei
kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją. Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo
fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.
Marijus Bružila fotokūdroje
 |
| M. Bružila. 205 |
 |
| M. Bružila. Be pavadinimo |
 |
| M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai" |
