Rodomi pranešimai su žymėmis portretai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis portretai. Rodyti visus pranešimus

2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /


M. Bružila. Iš serijos "Materijos"
Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"
Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.


M. Bružila. Žmogus vandenyje braido
Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.


M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"
Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.


M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"
Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.


M. Bružila. 205


M. Bružila. Be pavadinimo


M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"
Marijus Bružila fotokūdroje


2014 m. kovo 23 d., sekmadienis

Sandra Scherer ir sumeluoti portretai

Dominik B., Sandra Scherer
Paprastai kalbu apie visokius autorius, kurie nei save laiko fotomenininkais, nei fotografiją kokiu nors ypatingu įrankiu, kalbu apie tuos kurie tiesiog mėgaujasi. Bet kartais akis užkliūva ir už "profesionalios" fotografijos, apie kurią nėra taip įdomu kalbėti, bet žiūrėti visai malonu, ypač jei žiūri atsargiai, o ne taip, kaip vartydamas žurnalo puslapius. 

Dominik B., Sandra Scherer
Dominik B., Sandra Scherer
Sandra Scherer savo tinklapyje savo pristato kone kaip koncertų ir renginių fotografę, bet jos flickr'as išduoda, kad ji gali pasigirti ir šauniu darbu portreto žanre. Tegul šis įrašas bus trumpas, nors ir galėčiau parašinėti visokiausių minčių, šaunančių galvon žiūrint į jos portretus. Sumeluoti tie portretai irgi ne blogaja prasme - jie tiesiog akivaizdžiai "sustatyti", pagaminti pagal išankstinį projektą... Patylėsiu šį kartą, o tu būk atsargus ir pamatyk "profesionalią" fotografiją naujai. Beje, kabutėse profesionalumą rašau ne dėl to, kad jį menkinčiau ar meluočiau, jog Sandra - profesionalė. Man pati sąvoka nepatinka, dėl to jos vengiu, o čia aiškumo vardan tenka pasinaudoti tos sąvokos paslaugomis, tad... Enjoy, ar kaip ten sakoma.

Sandra Scherer flickr'e
Sandra Schere ne flickr'e

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer


2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Pascal Felloneau/Kandidatai





Kas nutinka tapus kandidatu į Prancūzijos lyderio postą? Pascal Felloneau keturis mėnesius Paryžiaus gatvėse rankiojo jų vienu metu ir lengvai komiškas, ir tragiškas istorijas. Pascal fotografavo plakatus su pretendentų portretais, gyvenančius kiekvienas savo gyvenimą miesto gatvėse. Kandidatas su ūsais – įtartinai panašus į vieną visiems žinomą veikėją. Dar mažiau pasisekė tam, kuris gavo pomidorų padažo dozę – apvarvinta burna ir kakta jis atrodo kaip katik išgyvenęs headshotą. N. Sarkozy veidas taip pat sumaltas į kažkokią bulvių košę, sugrūstą į popierines rinkes. Smagiausia tai, kad Pascalio niekaip neapkaltinsi – jis, taip sakant, pavarė dokumentikos; užfiksavo, kaip paryžiečiai sugyvena su šitais, daug gerų dalykų žadančiais, veidais, kasdien sutinkamais gatvėse. Gal teko matyti ką nors panašaus Lietuvoje? Būtų įdomu pamatyti tokią išbaigtą kaip ši, tik lietuvišką versiją.  

Pascal Felloneau/Kandidatai/2012
Pascal Felloneau/Kandidatai/2012
Pascal Felloneau/Kandidatai/2012
Pascal Felloneau/Kandidatai/2012
Pascal Felloneau/Kandidatai/2012
Pascal Felloneau/Kandidatai/2012