Pokalbis apie fotografiją, laidotuves ir žmones

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mano tėvo laidotuvėse prieš 12 metų fotografo nebuvo. Viskas vyko kelias dienas, kaip ir jo tėvo laidotuvėse - kad spėtų atsisveikinti draugai. Paskutinį vakarą prieš laidotuves, kai liko tik šeima, jauniausia tėvo sesuo sukvietė visus prie karsto. Žiūriu, stovi jos vyras su muiline, o ji sustatinėja mizansceną. Ką čia darot? – klausiu. Ir tu stok, turėsim atsiminimui, - man atsakė ji. Sakiau, kad tėvui tas cirkas nepatiktų. O ji man vis vien - stok ir tylėk. „Jeigu jums nesvarbu, ką jūsų brolis galvojo, ir nepasitikite savo atmintimi, fotografuokitės, bet manęs čia nebus“, - pasakiau ir išėjau. Kilo isterija. Kiti, kad nuramintų šeimos lepūnėlę, fotografavosi. Dar pridūriau – „tik pasistenkit, kad aš tų nuotraukų niekada nepamatyčiau“.

K.:- Žinau apie ką tu. Savo tėvą laidojau sausio mėnesį, irgi panašių reikalų buvo, tik aš tyliai ištvėriau. Man apskritai buvo nesuvokiama visa žemaitiška laidotuvių procedūra.

D.: - Savo tėvą laidojau irgi sausio mėnesį. Pabandyk susirasti S. Parulskio novelę, ar apsakymą apie tėvo laidotuves, nepamenu pavadinimo. Gal kažkaip panašiai ir bus. Pamenu, net sukrėtė, kaip panašiai jaučiausi.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Po ranka turiu tik „Sraigę su beisbolo lazda“. Kiek prisimenu, ten tekstai vietomis tokie naivoki, tai turbūt tas apie kurį kalbi yra kitoje knygoje kažkurioje. Paieškosiu.

D.: - Nepatikėsi, aš dar iki šiol vietomis naivokai elgiuosi.

K.: - Tikiu. Prieš žiemą reikėjo apsispręsti, kuria tema rašyti darbą akademijoje. Darbą pradėjau rašyti dar tėvui gyvam esant, jis pats man ir padovanojo tą savo negatyvų archyvą. Žinai, paprasta kartoninė dėžutė su dafiga fotojuostų. Šiaip jau turėjau numatęs tokią menotyrininkišką šabloninę temą – Kauno Neries krantinė fotografijose. Bet kažkodėl nutariau, kad nifiga – reikia pramankštinti tėvo archyvą, gi ne šiaip sau jis man jį davė. Buvau užmetęs akį į jo turinį vos tik gavau, bet pernelyg stipriai nesigilinau. Pagalvojau – o, puiku, rašysiu apie „buitinę fotografiją“. Tipo šeimos albumai, negatyvai, archyvai ir t.t. Kaip įrankį turėjau tėvo archyvą ir pradėjau kažką rašinėti ir skaityti. Kai sausio mėnesį sužinojau, kad viskas, tėvui rankos nebepaspausiu, ėmiau žiūrėti, skenuoti ir kažkokioje moralinėje komoje per netekties spazmus vistiek bandžiau visapusiškai gilintis į tos dėžutės turinį. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl ten tiek daug laidotuvių fotkių. Paklausiau senelio. Papasakojo, kad jis pats fotografuodavo laidotuves, o kai sūnui sukako dešimt metų, davė jam fotoaparatą ir ėmė tampytis jį fotografuoti laidotuvių po visą žemaitiją drauge. „Kad žinotų, kaip „kapeiką“ uždirbti“, - sakė. Tokiu būdu gavau kelis šimtus metrų svetimų ir savų laidotuvių kadrų ir tapo aišku, kad mano tema – laidotuvių fotografija. Kažkokia lieva, skaudi, nemaloni tema. O žinai, aš vis pagalvodavau tada, kad va, aš rašinėju apie laidotuvių fotografiją tik ką palaidojęs ilgametį laidotuvių fotografą, o gyvenimas už kampo iš manęs juokiasi.

E.S. archyvo fotografija

D: - Ne ne, vyruti, tu čia labai įdomų dalyką darai. Tai, kas asmeniška, yra labai vertinga. O dar toks tyrimas! Aš tokių fotografijų ir albumų irgi esu labai daug prisivartęs vaikystėje landžiodamas po senelių stalčius. Jos šiurpios. Visada stengdavausi praversti, bet nejučia užsižiūri į kokį nabašnyką labai, labai ilgam. O po to į tuos pozuotojus šalia, kurių daugumą pažįsti. Turbūt dar tada, būdamas vaiku, žinojau, kad tame niekada nedalyvausiu. Bet gi žiūrėjau. Keista man. Pavyzdžiui, fotografas Afganistane pribėgęs fotografuoja mirštantį, po to gauna Pulitzerį. O kaip čia su morale? Tipo, toks darbas, profesija? „Kapeika“, kaip tu sakai? Mano tėvas, be to, kad buvo inžinierius, grojo triūba gamyklos orkestre. Žinau, kad keliose laidotuvėse yra ir pats grojęs. Chaltūra, kaip jie sako. Kapeika. Kai man buvo septyniolika, tėvas įėjo į mano kambarį ir visiškai „ne į temą“ sako, - „kai numirsiu, pasirūpink, kad per laidotuves pučiamųjų nebūtų, geriau paleisk styginius iš mago.

E.S. archyvo fotografija

K.: - Va taip va. Mano tėvas panašiai sakė. Matyt, būdamas žemaičiu puikiai žinojo, kaip jie triūbija tris paras. Jis buvo man sakęs: „Nu nachui tas dūdas... Geriau jau A. Pugačiova arba „Nu, pogodi!“ muzikėlė.“ Tiesą pasakius, tai turbūt buvo pirmos rimtos laidotuvės mano gyvenime. Gal dėl neįprasto bendravimo ir santykio su tėvu man nebuvo nei baisu, nei liūdna, bet jaučiausi keistai – tarsi žemė po kojomis ėmė ir suminkštėjo. Galvojau – gyveni, gyveni, ir bam, supranti, kad viskas yra chujnia ir gali baigtis bet kada, nors ir dabar. O paskui sėdėdamas ant šaltų bažnyčios grindų ilgai galvojau, kodėl apskritai egzistuoja visi tie laidotuvių marazmai – pietūs ir visa kita. Man atrodo, laidojimas toks gana privatus dalykas. Turiu minty tai, kad su savimi išsišneki, susidėlioji viską į vietas, išsiaiškini, atsisveikini su žmogumi ir eini namo. Vienas košmariškiausių dalykų tą dieną buvo matyti raudančius ir į kapo duobę lipančius savo tėvo tėvus. Viskas vyko praktiškai Latvijos pasienyje, ir turbūt net estai girdėjo gailų šauksmą: „Leiskite mane į duobę, aš vaiko vieno neužkasiu.“ O po visko jie užvalgė kotletukų, barščių, išgėrė šnapso, ir pasipylė anekdotai ir kažkokie keisti bandymai iš visko padaryti prikolą. – „Gal tau, vaikeliukai, sumuštinį su „ikra“ sutept?“ Sėdėjau ir nežinojau, ką jiems atsakyti.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Aš tai daug mačiau tų laidotuvių. Visur tas pats su kotletais. Kai buvau jaunesnis, pykdavau, o vėliau pats sušalęs kojas žiemą valgiau kotletus po draugo laidotuvių. Ir šnapsą gėriau. Kas tai – degradacija ar tradicija? Na, Afrikoj kai kurios tautelės apsipučia ir su šokiais neša laidoti tėvą. Kad jam linksmiau būtų keliauti į dausas. Ką čia gali žinoti...

K.: - Man atrodo, kad čia, kaip ir visur kitur, labai savanaudiškai žiūrima. Turiu minty tai, kad tie, kurie laidoja, dažniausiai verkia ir rauda ne dėl žmogaus. Jiems savęs gaila. Taip. Beje, man labai patiko šiandien išgirstas vieno žmogaus pasisakymas, jog jis tiesiog vengia laidotuvių. Nesvarbu, ar mirė artimas, ar ne, jis stengiasi nenueiti į laidotuves. Aišku, tenka susidurti su žmonių nesupratimu ir t.t., bet aš galvoju, kad tai turi būti kiekvieno asmeninis reikalas. Beje, močiutės laidotuvių fotkes tam irgi naudoja – „neatsimenu, ar jis buvo Marytės laidotuvėse ar nebuvo. Palauk, einu pažiūrėsiu.“

D.: - Šiaip žmonės praktiški yra. Aš ir karstą ne vieną kartą esu nešęs. „Va, tu tinki pagal ūgį, imk kampą.“, - pasako ir neši. Jo jo. Nuo to, buvai laidotuvėse ar ne, priklauso pagarbos kaime tau lygis. Giedoriai iš to gyvena irgi. Kaime garbė buvo giedoti laidotuvėse.

K.: - O iš visų laidotuvių, kiek prisimeni, ar bent kartą matei užsakytą fotografą? Ne šiaip vietinius su fotoaparatais, o kaip vestuvėse – nupirktą žmogų?

D.: - Jo, buvo. Per senelio laidotuves. Labai greitai viskas padaryta buvo. Fotografas buvo tylus kaip žemė, o šeimos keitėsi prie velionio. Visi kaip susitarę gailias akis į jį nukreipdavo.

K.: - Aš vis  žiūriu į tuos archyvinius kadrus ir galvoju – įdomu, ką jie galvoja, visi tie, stovintys šalia karsto.

D.: - Nieko negalvoja. Galvoja apie viską, tik ne apie tą karste.

K.: - Kai kurie apsiverkia.

D.: - Ir matyt labai džiaugiasi ta nuotrauka.

E.S. archyvo fotografijos

K.: - Skaičiau, kad buvo toks prietaras – kai giedant vieną iš giesmių, visiems stovint, užgęsta kažkuri žvakė, žmogus, stovintis arčiausiai užgęsusios žvakės mirties bus paliestas sekantis. Negaliu apie tai negalvoti, nes žiūrint tas nuotraukas toks vaizdas ir susidaro – visi žiūri į tą žvakutę ir, atrodo, beveik patys ją ir pučia, jau laukia, kada ta nelemta gyvenimo įtampa baigsis. Net nežinau, kas tai yra – gal senas ir po truputį nykstantis mentalitetas? Kaip ir kalbant apie tai, ko prašo žmonės, prieš numirdami, ar šiaip galvodami apie savo laidotuves. Gimsta žmonės su mirties idėja, gyvena apie mirtį galvodami ir miršta lygiai taip pat. Visą laiką viskas blogai – sninga, reiškia jau metas mirti. Močiutės sako, kad jei karvės blogai ėda – reiškia mirsim. Varna į langą pabarbeno snapu, viskas, pyzdec, mirsim. Karoče, visi mirsim. Močiutės ir diedukai gyvena, juodai dienai kaupia, į kojinę deda pinigą. Tada sulaukia tokio amžiaus, kai jau net ir verkti, kad mirsim, užpisa, ir nusiperka grabą, įkapėms gražius rūbelius, naują, lenkišką, blizgantį plastikinį rožančių, ir šventą paveiksliuką, - „oj, atgulsiu, oj, kaip aš atgulsiu, oj, kaip bus.“ Viską pasideda svirne ir kasdien dulkes šluosto, laukia, glosto tą grabą. Kiek prisimenu kaimus, kuriuose lankydavausi ir tebesilankau šiandien – visur tas pats. Jie didžiuojasi tuo ir nusiveda parodyt, prie to pačio maršruto einant apžiūrėti agurkų, pomidorų ir kiaulių. Ok. Grįžtam prie nuotraukų. Šiaip jose viskas atrodo kaip numirėlių traukinys. Fotografas stovi tame pačiame vagone su numirėliu ir važiuoja pro tas bukas mordas, kurios, blet, žiūri bet kur – į traukinio ratą ar vagono konstrukciją, bet tik ne į nabašnyką. Kai žiūri į juostą kaip į vieną kūną, vaizdas toks: kadras ant kadro kaip filme, keičiasi veidai prie karsto, pagal visas įmanomas hierarchijas – tėvukai, senoliai, vaikai, pusbroliai, broliai ir visi kiti.

D.: - Aš ir sakiau, kad mane gali sudeginti ir į Folgers kavos induką, kaip „Big Lebowski‘yje“, ar bet kokį, kokį ras. Ai, bet vistiek kaina panaši. Ir dar žinai, svarbu be didelių ceremonijų. Išvis be ceremonijų būtų idealu, bet su tuo Folgers jau vistiek būtų ceremonija, tik kitokia.

K.: - Taip, bet kuriuo atveju ceremonija. Žinai, kaip būtų be ceremonijų? Kaip vienoj Parulskio novelėj – senis numirė ant taburetės, ir taip ir liko. O tada jį kiaurai peraugo medis. Bet blemba, kai taip pasakoji, tai ir čia ceremonija...

D.: - Nu jo. Maždaug, aš irgi krūtas, man pochui, galit susisukt mane į kasiaką.

K.: - Geriau pagalvojęs nežinau nė vienos istorijos be ceremonijų. Net literatūroj mėgstamas „supūsiu su kirminais ir mane suvalgys varlės“ yra ceremonija.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Per mano draugo laidotuves, kuris pasikorė prieš kokius septynerius metus. Priešistorė. Jis atėjo pas mane penktadienį ir sako:

- Man pizda, neatlaikysiu.

- Palauk, grįšiu iš vestuvių ir jei vis dar norėsi, aš pats tave nušausiu, - atsakiau.

Skambina man esant tose vestuvėse, begeriant jau kelintą dieną, sako – jis tą padarė. Verkiau, žinoma, girtom ašarom kokias penkias valandas kratydamasis namo. Tai va. Irgi buvo žiema, laidojom Ramygaloj. Rauda mergelės, artimieji, kolegos. Aš stoviu atokiau, gerokai per plonai apsirengęs, šalta. Žiūriu, kitas draugas irgi per plonai apsirengęs ir kratosi – ir nuo šalčio, ir iš juoko, bando tvardytis. Akimis man rodo į vieną duobkasį, kuris megztinį į kelnes susikišęs, o per atsegtą kelnių užtrauktuką to megztinio gabalas kyšo. Nors mirk iš gėdos. Geras gi draugas buvo, vienas geriausių. O juokas per jo, ne ko kito, laidotuves, isteriškas. O dar veidas duobkasio pachmielnas, bet pamaldus, nes gi klebonas kažką vapa sušalęs. Vot i vse dela. Pakvietė į gedulingus pietus. Aišku, kad nuėjom, net nubėgom, nes baisiai šalta ir niekas į Vilnių neskuba parvežti. Prasidėjo: kotletai, degtinė, galiausiai prie kažkokio jauno kunigo prisitryniau ir jis parvežė mane namo į Vilnių. Laidotuvės...

E.S. archyvo fotografija

K.: - Nu jo. Turbūt daugeliui keistai skambėtų tavo istorija ir matyt net pyktų ant tavęs už visa tai. Bet tavo draugas nebūtų pykęs.

D.: - Jis tai tikrai nebūtų pykęs. Be to, tai tikrai geriau negu lipti į duobę, o vėliau prisigėrus žviegt iš laimės.

K.: - Dabar pagalvojau, kad visoj šitoj istorijoj žiauru turėjo būti tau suvokti, kai sužinojai, kad buvai labai arti, kai reikėjo, bet nepadėjai.

E.S. archyvo fotografija

D.: - Mačiau aš irgi lipimų į duobę. Alpimų irgi. Žmogus ir paprastas gyvūnas ir sudėtingas tvarinys. Nesuprasi, kur laužia dramą, kad palikimo daugiau atriektų, o kur iš tiesų isterija apėmė.

K.: - Žinai kas man dar neaišku? Tavo pasakotoj istorijoj tas žmogus buvo draugas, jus kažkas siejo, kažką veikėt, buvot. Tu žinojai, kas jis per žmogus, va, dabar gali drąsiai pasakyti, kad jis tai tikrai nebūtų pykęs už žvengimą iš duobkasio klyno. Mano tėvo atveju žiauru buvo tai, kad jis jaunas būdamas viska susigadino, sėdo, išėjo ir liko niekam nereikalingas- darbo nerasi, šeimos nebėra, daug varveklių nuvarvėjo per tą laiką, grąžint nieko negrąžinsi, bet nu ką, gyveno žmogus, darė ten sau provincijoj spektaklius, kažką veikė. O visi visą laiką engė, vengė ir visaip kitaip važiavo ant žmogaus – tu čia tą supisai, aną. Aš irgi tos pagiežos atsikandau, dėl to ir mes kitaip bendravom nei paprastai tėvas su sūnum bendrauja. Bet ryšį vistiek palaikiau, kalbėdavomės, susitikdavom, jokio pykčio nelaikiau. Ir tėvui mirus, tie patys besipiktinantys juo giminės man pradėjo skambinti ir aiškinti, kaip blogai, kad aš dar neatvažiavęs prie tėvuko mirusio pasėdėt. Vilniuje tuo metu buvo toks periodas su begale kraustymosi ir statybomis, ir negalėjau taip mesti savo dar, ačiū dievui, gyvos mamos su visais reikalais ir išvažiuoti. Todėl ten nesėdėjau ir, kaip jie, tris paras neblioviau. Kai su broliu atvažiavom  paryčiais laidotuvių dieną ir įėjau į salę – visi nutilo, o aš einu pas tėvuką ir galvoju – visai kaip į save žiūrėčiau. Buvom labai panašūs. Žinoma, išgirdau daug priekaištų – kaip aš taip galėjau, juk tai mano tėvas, jie čia dvidešimt valandų jau verkia, o aš ką, čimodanus namie su mama kraustau. Sakau jiems: „Debilai jūs, su žmogum kol gyvas būt reikėjo ir apie jo svajones pastatyt spektaklį Jurbarko kultūrnamy pakalbėti, irgi kol gyvas buvo.“

D.: - Čia tas pats, kaip su mano tėvo seserim. Aš nesifotografavau. Ji man sako: „Tu dar verksi, kad neturi šitų nuotraukų.“ Aišku, aš jai nepriminiau, kai prie mirštančio tėvo, atėjus mamai, ji tyliai sakė: „Žinai, gal jau reikia pagalvoti kiek maisto laidotuvėm, gal jau kiaulę užsakinėt reikia...“ Man atrodo, kad mes jau parašėm tau darbą.

K.: - Jo, beveik parašėm. Tik nuo fotografijos nukrypom. Karoče.

D.: - Jo, karoče, labanakt.

K.: - Prieš labanakt dar biškį. Vienu metu giminaitis išsitraukė Chesterfield  cigarečių pakelį ir padavė man. Sako: „Čia paskutinis tavo tėvo cigarečių pakelis ir paskutinė cigaretė. Galvoju, reikia tau atiduoti ir tu žinosi ką su tuo veikti.“ Tėvas man visada asociavosi su šitais dalykais – jis visada rūkė ir visada fotografavo arba filmavo. Dabar turiu du brangiausius jam dalykus – cyzą ir fotkes.

D.: - Surūkei?

K.: - Ne.

D.: - Išbyrės.

K.: - Neišbyrės. Su visu pakeliu tą cigaretę sukišau į stalinį laikrodį ir saugau lyg kokią urną.

Dmitrijaus Matvejevo veidai

D. Matvejevas. Iš serijos "Grimo nuplovimas"

Dmitrijus Matvejevas mano galvoje buvo, yra ir bus visų laikų geriausiu teatro fotografu. Jo fotografijos, veikiausiai, yra įstrigusios kiekvieno teatro mylėtojo atmintyje ir įdomiausia tai, kad kuomet eini spektaklio žiūrėti antrą, trečią ar penktą kartą, jo scenas mintyse dėlioji ne tik iš atminties, bet ir jos pasakojimą papildydamas D. Matvejevo sustabdytomis fotografijomis. Gal ir drąsu šitaip sakyti, bet D. Matvejevas pats tapo teatro dalimi. Tačiau šis autorius turi pasakyti kur kas daugiau nei tik teatro fotografija.

D. Matvejevas. Buvęs boksininkas

D. Matvejevas. Daniela su tėvais ir kate

Šitoje vietoje per daug kalbėti kaip ir neverta – pakanka tiesiog žiūrėti ir džiaugtis. Atrinkau keletą D. Matvejevo fotografijų, kurių ašis – vienokio ar kitokio pobūdžio portretas. D. Matvejevo veidai – ramūs ir nufotografuoti užtikrintai. Akimis vedžiojant portretų siluetus kyla mintis apie paties autoriaus tikslų žinojimą, ką ir kaip jis fotografuoja. Jo portretai demonstruoja ir tai, kad D. Matvejevas puikiai susipažinęs tiek su tradicine, lietuviškos fotografijos mokyklos, fotografija, tiek su užsienio klasika. Ir prie viso to D. Matvejevas prideda kažką savo. O kaip tą „kažką“ pavadinti – mums belieka nuspręsti patiems. 

D. Matvejevas. Adomaitis

D. Matvejevas. Aktorius po spektaklio. Z. Gerdt (AA)

D. Matvejevas. Aktorė E. Germanova

D. Matvejevas. Janis

D. Matvejevas. A. Mamontovas

D. Matvejevas. Mergaitė ir miestas

D. Matvejevas. Nekrošius

D. Matvejevas. Obuoliai

D. Matvejevas. Aktorė Annie Gerardot spaudos konferencijoje

Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Josef Fahrner ir negyva Europa

First date ended in a disaster, Josef Fahrner

Su Josefu susipažinome netikėtai – pasimatyme, kuris baigėsi tragiškai. Kaip dažnai darau, blaškiausi po flickr‘ą, ir pamačiau į prabangą pretenduojančias kėdes, raudonai padengtą stalą ir butaforinę širdį ant sienos prie lango. Tik ant stalo vietoje kokių nors romantiškų pietų ar pusryčių gulėjo gabalas lubų, užuolaidos karnizas kaip koks skriestuvas išsižergęs už stalo, ir viską vainikuoja siaubingas šviestuvas, atrodo, dar besisupantis ant laido. Esu matęs ne vieną ir ne du autorius, fotografuojančius apleistas vietas, tačiau šis mane sustabdė geram pusvalandžiui. Žinoma, po to pusvalandžio sekė daugiau laiko, bet pirmasis įspūdis abejoti neleido – reikia pasikalbėti. Taigi, šioks toks mano ir Josefo pokalbio fragmentas tau paskaityti.

-          Labas, Josefai.

-          Aha, labas. Ir Fahrner mano pavardė, jeigu ką.

Moderraum, Josef Fahrner

-          Mes čia kalbėsimės apie fotografiją ir apleistus objektus... gal nori pasakyti ką nors prieš tai? Kam nors linkėjimų perduoti?

-          Ačiū, nelabai. Gal nebent kam nors bus įdomu, kad aš ne vokietis, o austras, o Vienoje gyvenu tik dabar – gimiau kažkur Austrijos kalnuose.

Abgebrochenes Gebaude, Josef Fahrner

-          Jo, daug kas galvoja kad tu vokietis. Aš irgi taip galvojau, kai pirmą kartą žiūrėjau tavo fotkes. Bet kiek suprantu tavęs tai per daug nejaudina. Apie ką yra tavo kasdienybė? Ką veiki be fotkinimo?

-          Paprastai dirbu nuo pusės vienuolikos ryto iki vėlaus vakaro. Be viso to leidžiu laiką su savo mergina arba kompiuteriu. Dar einu pasivaikščioti ir džiaugiuosi gamta. Arba keliauju, jei užtenka pinigų. Paprastai man to pakanka.

-          Faina. Neskambi pretenzingai. Paklausiu banaliai, bet tai neišvengiama pokalbio dalis - tai kaip ten viskas prasidėjo su tuo fotiku tavo rankose?

Glaskastem im Glaskastem,  Josef Fahrner

-          Ką aš žinau. Man buvo dešimt metų, su tėvais keliavome į Osijek Kroatijoje. Ten buvo ką tik pasibaigęs karas, ir mes lankėme berniuko, kurį globojo mano tėvai karo metu, šeimą. Manieji tėvai turėjo paprastą “point and shoot” fotokamerą ir jos nuo manęs nepaslėpė – tikriausiai tai buvo klaida.

Socialgebaude, Josef Fahrner

-          Tu ėjai visur kur negalima ir fotkinai kas papuola?

-          Aha. Mane taip žavėjo subombarduoti pastatai ir visos tos nusiaubtos teritorijos, kad po kelių minučių likdavau su išfotografuota juostele ir norėdavau dar. Galiausiai tėvams teko mane prižiūrėti labiau nei visada, nes aš sunkiai valdžiausi neidamas į tuos pastatus. Aišku, tai ne pati geriausia vieta vaikams žaisti... nors tuo metu man atrodė kitaip.

-          Sakai, klaida buvo...

Archiv, Josef Fahrner

-        Tėvai nutarė man kameros nepirkti dėl to, kad fotografuodavau, jų manymu, į kairę ir į dešinę be jokio tikslo ir prasmės, kitaip tariant, gadindavau juosteles. Tad visos Kalėdos ir gimtadieniai man siejasi su neišsipildžiusiomis svajonėmis.

-          Bet svajonės gi kažkada išsipildė.

-          Jo. Būdamas šešiolikos išvažiavau dirbti į Vieną, ir,be abejonės, pirmasis mano pirkinys buvo... spėk kas. Skaitmeninis fotikas. Patenkinau norą fotografuoti viską ir visada, bet gana greitai supratau, kad fotografuoti vien “gražius dalykėlius” yra nuobodu ir vėl grįžau prie vaikystės susižavėjimo objektų – apleistų ir suniokotų vietų. Vis pagalvoju, kad dėl to grįžimo kalti mano sapnai, bent iš dalies – daugelio jų veiksmas sukasi sugriuvusiuose namuose ir visaip sunaikintose vietose. Įstrigo galvoj amžiams, turbūt…

Ein Boot im AKW, Josef Fahrner

-        Suprantu. Bet dabar tavo “gražiais dalykėliais” tapo visi sugriuvę, nugriuvę, sulūžę ir kitokie. Savotiška fotografijos mokykla, sakyčiau. Esi savamokslis, ar mokeisi kažkur fotografijos? Kažkodėl numanau, kad viskas išsirito iš kiaušinio ir be mokslų…

-        Tu teisus. Jokio meninio išsilavinimo neturiu ir nežinau ar norėčiau turėti. Esu mėgėjas savamokslis, neturiu jokių ambicijų tapti ar vadintis profesionalu ir tuo didžiuojuosi.

-         Tau irgi atrodo, kad fotografijos mokytis kokioje nors įstaigoje – beprasmiška?

-         Aš nežinau. Man net neįdomu, ar kam nors tas išsilavinimas reikalingas ar ne. Turėdamas omenyje savo pragmatišką požiūrį į gyvenimą įsivaizduoju, kad teorinis fotografijos mokymasis man būtų kirtęs per kojas, rankas, ir kitas galūnes, turėčiau kalną problemų ir, įtariu, galiausiai išvis nenorėčiau fotkinti.

-         Gerai, kad nesimokei ir dar pakeli fotiką. Sveika. Žiūrint tavo darbus susidaro įspūdis, kad visa Vokietija ir Austrija yra apleistos dykynės.

Schlafplatz, Josef Fahrner

Zugeschissene Kuche, Josef Fahrner

-          Haha. Vien vietų paieškos ir radybos yra didelė viso smagumo dalis. Žinau, kad nori klausti “Tai kaip tu jas randi? Iš kur tiek daug?”, todėl atsakysiu iš anksto. Paprastai lengviausias būdas ką nors surasti yra važinėtis be navigacijos nepažįstamomis vietovėmis. Bet būna visaip, pavyzdžiui, apie kai kurias vietas sužinau skaitydamas laikraščius ar dar kokią spaudą, arba browsindamas internetą. Ir, aišku, chebra, kuri irgi domisi visom tom apleistybėm, irgi padeda.

Feschoform wirkt enorm!, Josef Fahrner

-          Šiaip tai norėjau klausti, ar dažnai išvažiuoji iš “komforto zonos” – kokią kitą šalį ar panašiai, bet ačiū kad atsakei į tuos klausimus.

Bauerliches Schlafzimmer, Josef Fahrner

-          Prašom. Kadangi Austrija nėra turtinga apleistomis vietomis, nuolat važinėju į Vokietiją, Italiją, Slovakiją ar Belgiją. Todėl tavo teiginys, kad Austrija ir Vokietija atrodo apleistos šiek tiek neteisingas… Nes Austrijos ten mažai, Vokietijos užtenka, bet tada jau reikėtų sakyti – pusė Europos apleista.

-          Skamba pasakiškai. Dar toks momentas… Kai tik atradau tavo fotkes ir jas kam nros rodydavau arba pasakodavau, sakydavau, kad Josefas fotkina kažkokį apleistą industrinį interjero peizažą arba peizažo interjerą, nežinau. Skamba idiotiškai, bet tie žanrai tavo darbuose susivynioję į tokį vyniotinį, kurio atsipjauti lengva, bet atskirti kur kas nelabai. Kada nors fotkindamas kokį sugriautą kambarį galvojai, kad vaizdo ieškiklyje žiūri į kažką panašaus į peizažą?

Hot stuff..., Josef Fahrner

-          Man atrodo, kad čia tiesiog sutapimas. Mano flickr’e yra ir peizažų, tiksliai… Bet internetą, ypač flickr’ą, aš naudoju kaip stalčių nuotraukoms laikyti. Ten nelaikau tik nuotraukų su žmonėmis. O apie tą peizažizmą… Gal ir galima “apleistose” fotografijose rasti peizažo fotografavimo principų. Aš labai mėgstu, ar gal tiksliau būtų sakyti, jog esu visiškai  apsėstas, vaizdinių, kur natūrali gamta pasiglemžia žmogaus sukurtus objektus. Dievinu post-apokaliptinį apžėlusių, kadaise apgyvendintų ir naudotų vietovių, vaizdą. Nors dabar kai paklausei, tai ne tik peizažą, bet ir architektūros fotografiją čia galima įžiūrėti…

Gewachshaus, Josef Fahrner

-          Maladec. Aš manau, kad šiaip ar taip visa fotografija apskritai yra tokia susisukusi į vieną kūną šiais laikais, kad žanrais išsiskersti nebeišeina niekaip ir niekam. Nebent kalbėsim apie klasikus… Bet apie juos nekalbėsim. Haha. Ok, kad jau apie klasiką prakalbom, tai paklausiu dar vieno tradicinio reikalo. Ar man pasirodė, ar visos tavo fotkės tikrai  juostinės? Kodėl nefotkini skaitmena? Patogu gi, įbėgai, šovei į patamsį, ir pabėgai…

-          Oj… Aš turiu bent tris tris rimtas priežastis fotografuoti juosta. Visų pirma, tai švelni šviesa ir “ypatingos” spalvos.

Roter Raum, Josef Fahrner

-          Bet gi yra photoshopas, dar kas nors, galimybių imituoti juostą begalės. Ar čia principo reikalas?

-          Pats tu principo reikalas.  Man atrodo būtų pernelyg daug darbo ir “pisliavos” bandant tai imituoti skaitmeniniame atvaizde. Nors tai ir įmanoma, bet kam imituoti, jeigu vietoje laiko gaišimo galima tiesiog eiti ir padaryti?

-          Susigėdau dabar. Kaltinamu žvilgsniu žiūriu į save ir į liaudį, ir retoriškai klausiu – kodėl? Gal dėl tingumo ir darbo su juosta preciziškumo…

-          Tai va. Čia antra priežastis. Apie preciziškumą imi galvoti, kai esi toks kaip aš – fotkinantis non stop. Mano begalinis fotografavimas mane veda link juostos natūraliai, nes ji mane sulaiko nuo šlamšto gamybos pertekliaus.

Decken - und Bodenbeleucjtung, Josef Fahrner

-          Šlamšto?

-          Nu, žinai, kai prifotkini šešis gigabaitus medžiagos, ir paskui penkis ištrini, nes reikalingas tik vienas…

-          Mhm.

-          Juostoje kiekvienas kadras brangus, tiesiogine to žodžio prasme, jis kainuoja.

-          Tai kokia trečia priežastis?

-          Hm. Analoginiai atvaizdai man visuomet turi ir turėjo kažkokį „senovinį“ įspūdį, kuris man puikiai dera su mano fotografuojamais objektais, vietomis ar temomis.

-          Žodžiu, juosta prieš skaitmeną laimi, nes ji nors ir galima imituoti, bet tikresnė už skaitmeną, nes ji brangi, ir dėl to, kad analogas kvepia senove?

Heisl, Josef Fahrner

-          Jo. Nu gerai, dar yra kelios labai asmeninės priežastys, bet apie jas kalbėti neverta.

-          Ok. Dabar apie šviesą. Ji šiaip ar taip ir yra fotografija. Matai, kaip filosofiškai skambu... Tu konstruodamas savo nuotraukas galvoji apie šviesą kaip apie objektą, ar ji tiesiog būna kažkokių objektų kompozicijoje?

Kisten, alt vs. neu, Josef Fahrner

-          Žinai, aš labai norėčiau fotografuoti tik tam tikromis apšvietimo sąlygomis, tam tikru paros metu, bet tai nelabai įmanoma dėl mano paties užimtumo, dėl kai kurių vietų prieinamumo, ir taip toliau. O šiaip labai dažnai fotografuoju pačią šviesą, nusispjaunu į objektą, jis gali būti visiškai nevertas to brangaus kadro, bet šviesa...

-          Romantikas, karoče. O dirbtine šviesa nesinaudoji?

Kinderwagerl, Josef Fahrner

-          Anksčiau naudodavau dirbtinį apšvietimą, dar “skaitmeniniais” laikais. Tamsias scenas pasišviesdavau siekdamas sumažinti kontrastą ar turėti daugiau šviesos, o dabar to vengiu vardan natūralaus vaizdo. Visada kreipiu dėmesį į šviesą, bet ne visuomet įmanoma tai numatyti dėl priežasčių, minėtų anksčiau. Kartais kai kuriose vietose tenka apsilankyti antrą ir trečia kartą, nors nemėgstu to daryti, ypač kai vietos nėra saugios ar sunkiai prieinamos.

Rohrdings, Josef Fahrner

-          Pagalvojau, kad visai ironiška – pramonės revoliucija ir industrija smarkiai prisidėjo prie fotografijos augimo ir to, kokia ji yra dabar, todėl žiūrėti į visus tuos įrenginius ir mechanizmus tavo fotografijose mažų mažiausiai keista... Net juokas ima. Kodėl šita tema tau tokia aktuali? Be to, kad vaikystėje patyrei tą Kroatišką traumą.

Eingeengt, Josef Fahrner

Grimmig, Josef Fahrner

-          Daug tos industrijos mano nuotraukose, sutinku, bet man atrodo, tai diktuoja dabarties aplinkybės. Industrines lokacijas labiausiai mėgstu dėl to, kad ten laukinė gamta įsigali vietoje, kurią dar anksčiau sugriovė ją pats sukūręs ir pastatęs žmogus. Va čia tai tikrai ironiška. Tiesą sakant, man daug artimesnės intymios namų ar turistinės erdvės. Liekanos tokiose vietose būna mažiau abstrakčios, asmeniškesnės, ir tai suteikia kažkokio keisto vojerizmo viskam. Dabar visi galvos, kad aš kažkoks maniakas…

Sondersitze, Josef Fahrner

-          Viskas su tavim gerai, Josefai. Beje, man visai patinka faktas, kad daugelis tavo darbų pavadinti vokiškai, o ne angliškai. Kažkaip autentiškiau...

-          Autentiškiau... Haha. Mano anglų kalba tragiška, gal dėl to vengiu anglizmų. Žiūrovams, kurie nemoka vokiečių kalbos, tokie pavadinimai sukelia įvairias reakcijas... Kai kurie tai interpretuoja kaip autentiką, kiti galvoja, kad tai labai egzotiška. Kai kurie įsižeidžia... O kai kuriems tiesiog keista. Man patinka ši įvairovė, kuri tikriausiai nebūtų įmanoma vartojant anglų kalbą ar apskritai nenaudojant pavadinimų.

Dachbodenfund, Josef Fahrner

-          Lietuvoje daug kas stengiasi būti tarptautiškesniais, mėgsta angliškus pavadinimus. Arba čia toks bandymas būti kuo neutraliau ir prieinamiau bet kuriai auditorijai... Ar pavadinimai, tekstai prie fotkių, yra svarbu?

Grunzeuch, Josef Fahrner

-          Nežinau. Dažniausiai nuotraukas pavadinu kokiu nors asociatyviu austro-vokišku žargonu, išgalvotais žodžiais ar žodžių žaismais, man taip linksmiau. Man nepatinka daugelio apleistų vietų fotografų rimtumas, laikau tai jų blogu įpročiu. Apleista ir sugriauta – nebūtinai labai gilu, liūdna ar dar kaip nors „intelektualu“. Nesu didelis patoso fanas – tikriausiai tai kiek prieštarauja mano fotografijoms, bet mėgstu dvilypumą, kas mano pavadinimams taip pat suteikia tam tikro svorio.

-          Tai turbūt į šiuolaikinę madą viską vadinti „Untitled“ žiūri kritiškai?

Sinnlosleiter, Josef Fahrner

-          O taip. Vienintelis dalykas... Galbūt tavo tas vadinamas „šiuolaikinis“ būdas ir galėtų tapti būdu išvengti to patoso, kurio nemėgstu, bet taip taip nuobodu... Visi taip daro. Man kartais atrodo, kad fotografai naudojasi tuo „Untitled“ įrankiu mėgindami imituoti ar demonstruoti savo profesionalumą ar rimtumą.

-          Užsiminei, kad flickr‘o stalčiuje nelaikai fotografijų su žmonėmis. Bet jie vistiek egzistuoja tavo darbuose, pats sakei. Galima pamatyti jų failure‘us, stebėti praeitį per paliktus daiktus, darbo įrankius, ir taip toliau.

Kinderpatscherl, Josef Fahrner

-          Tikrai taip – žmonių nebuvimas fotografijose galėtų būti pavadintas kažkokia negatyvine erdve, kuri virsta pozityvine tuomet, kai peržiūri nuotrauką. Nufotografuotos vietos ir objektai pasakoja istoriją ir tam tikra prasme “prikelia” ten buvusius, gyvenusius ar veikusius žmones. Nuolat pagalvoju apie tai, kas tose vietose nutiko, kodėl žmonės nustojo ten veikti ar gyventi, kodėl paliko savo daiktus. Tačiau nesistengiu primesti tokių minčių žiūrovui. Kiekvienas turėtų galvoti kaip nori ir įžvelgti savo prasmes.

-          Bet šiaip, portretus fotografuoji?

Erker, Josef Fahrner

-          Tai aišku. Tik atskiriu juos nuo apleistų vietų, ir jie neskirti viešam žiūrėjimui. Sakykime, kad tai – asmeniška. Man žmonės labai patinka su visais savo gerais ir blogais įpročiais, išskyrus šias situacijas: nemėgstu kai jų per daug arba kai jie lenda man į kadrą.

-          Bet gi žmonės – istorijos dalis. Tau rūpi istorija? Nesvarbu kokia – vakar dienos ar Napoleono žygių.

Dachbodenmull, Josef Fahrner

-          Taip. Man labai svarbu žinoti apie fotografuojamų objektų ir vietų praeitį. Kartais netyčia sutinku buvusius gyventojus ar ten dirbusius asmenis, ir jei man tą dieną pasiseka, jie manęs neišvaro ir papasakoja šį bei tą. Bet paprastai pagrindiniais istorijos žinių šaltiniais man fotografuojant randami laiškai, dokumentai ir kitokie daiktai.

Heimtrainer, Josef Fahrner

-          Tai dar tęsiant apie istoriją, bet jau į pabaigą, pakalbam nesąmonių… Žmonėms patinka skaityti nesąmones. Jeigu galėtumei rinktis būti bet kuo iš žmonijos istorijos, kuo būtumei ir kodėl?

Am weg zum Dettifoss, Josef Fahrner

-          Šitas klausimas geras, man patinka. Turbūt norėčiau būti savimi, bet jei prašai išsirinkti, tai… Turbūt norėčiau būti kuo nors gyvenusiu apie 1900-ius. Mane labai žavi tas laikas ir jame gyvenę kūrėjai ir išradėjai. Gal būčiau Nikola Tesla? Arba Max Brodt (jis buvo geriausias F. Kafkos draugas). Gal būtų visai nieko pasirinkimas?

-          Aš balsuoju už Teslą. Tau tiktų eksperimentai, elektra ir keisti išradimai. Tai koks dabar planas?

Ein weniger aufgeraumtes Zimmer, Josef Fahrner

Das Stinkezimmer, Josef Fahrner

-          Planas... Turiu planą atvykti fotografuoti į Baltijos šalis, Lietuvos neaplenksiu. Gal galėsi man padėti susigaudyti ir parekomenduosi vietų, kurios man būtų įdomios? Tu turbūt esi vienintelis lietuvis pažįstamas, su kuriuo galiu pasitarti.

Schatten, Josef Fahrner

-          Jo. Prie mano namų yra nereali apleista degalinė... Tau patiks, garantuoju.

-          Ok, pažiūrėsim. Iki pavasario Vilniuje!

-          Iki!

Josef Fahrner flickr'e

Josef Fahrner ne flickr'e