Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Tėvas

"Tėvas" (2014), popierinis negatyvas, 9x12 cm

Mano tėvas mirė prieš šiek tiek daugiau nei metus. Nesakau, kad tai nesentimentali istorija, tačiau ji kažkokia pakibusi man virš galvos ir niekada nepaleidžianti. Paprastai žmonės saugo savo artimųjų fotografijas, modernūs žmonės palaikus mėgsta susidėti į urną ir laikyti garbingoje vietoje. Mano tėvas buvo žemaitis, ir palaidotas kaip tikras žemaitis – žemėje. Po laidotuvių prie manęs priėjo tėvo broils ir paslapčia iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį – geltoną “Chesterfield”. Paduodamas pasakė: “Čia tavo tėvo. Su paskutine cigarete. Radom kišenėj, kai radom kūną. Pamaniau, kad tau reikėtų atiduoti, o tu jau daryk kaip nori”. Vienu metu norėjosi vožti jam į veidą taip, kad skiltų koks kaulas kitas mano rankoje, ir jį apkabinus tyliai pabūti lietingą 2013-ųjų sausio dieną. Pasilikau tą pakelį su paskutine cigarete – tėvas man visuomet asociavosi su rūkymu, ir pamaniau, kad štai jis, mano kišenėje. Nežinojau, kur laikyti tokius “palaikus”, urnos neturėjau, todėl specialiai pirkau prastos kokybės ir neskoningą kičinį laikrodį-dėžutę, kurioje ir laikau savo tėvo “palaikus”, tai, kas man liko. Tėvas stovi lentynoje tarp knygų, netraukia didelio svečių dėmesio, o jei ir traukia, jie greičiausiai pagalvoja, kad kaip meno istorikas turiu siaubingą skonį daiktams. Šypsausi, jeigu jie taip galvoja ir ramiai juos išlydėdamas pasižiūriu į sustojusį ir niekada nebeisiantį laikrodį. Neskanus, bet brangus iki ašarų, kurios rieda ne lauk, o vidun, kažkodėl.

Tėvuk, pasiilgstu tavęs, velniškai. 

Apie Čiurlionį, Lentvarį, Trimaką ir "Sniegelį"

Įdomu, ką Čiurlionis žinojo apie Lentvarį. Kažkuriais metais sužinojęs, kad Lentvaryje yra puikus dvaras, apie kurio likimo vingius nekalbėsiu, ėmiau ten važinėti nuolat – nuolat reiškia, kad kokius porą mėnesių ten važiavau kas keletą dienų. Tai kam nors parodyti, tai pasivaikščioti, tai pafotografuoti... Iš kur čia dabar Čiurlionis? Nežinau iš kur, tiesiog šovė į galvą. Žinai gi, kad meluoju...

Nesvarbu, kad dvaras – aptvertas tvora ir kažkuriame kampe stovėjo geltona būdelė su apsauginiu. Vidun patekti gal ir buvo įmanoma, bet man visai patiko vaikštinėti po parką ir vingiuotu keliu šalia dvaro teritorijos. Kelias tuščias, vienoje pusėje – beveik kaimiškas žmonių gyvenimas dvaro fone, kitoje – bala, kurioje kažkas žvejoja. Lieki atskirtas baltų dažų linijų ant kelio, kurios baigia nusitrinti ir viską pamažu praryja žvyras arba purvas.

Vieną iš tų kartų važiavau į Lentvarį su draugu, kurio vardas Simas. Norėjau jam parodyti, koks grožis ten, ir turėjau susisukęs į aparatą kažkokią juostą. Kokią nebeprisiminsiu, bet tikėtina, kad tarybinę svemą, dėl kurios gyvumo man kilo daug abejonių, ir fotografavau nelabai atsargiai. Finale juosta buvo ryškinta kavoje... Taupant chemiją ir tiesiog žaidžiant žaidimą – gyva juosta, ar negyva, arba suveiks kava šį kartą, ar ne...

Suveikė kava, kažkas matosi. Neliūdėjau, kad matosi neypatingai gerai, nes ir turinys buvo toks, sakykime, vertas „apsnigimo“. Tiesą sakant kadrą nuo kadro atskirti buvo gana sunku, todėl sukarpiau juostą iš akies, ir ėmiausi skenavimo. Pamačiau stogus, medį, medžiagą pačią, medinį stogą, ir to visiškai pakako,kad fotografija nudžiugintų. „Sniegelis“ ištįso per visą juostą, ir tada galvon man šovė Čiurlionis. Galimas daiktas, kad tada buvau neseniai matęs Čiurlionio fotografijas, nors jos iš dalies apie jūrą, o čia jūros nėra, vistiek jis man iššoko prieš akis savo pamišusiu, bet ramiu žvilgsniu.

Žmonės sako kartais, kad fotografija – brangus užsiėmimas ir aš jiems pritariu. Bet brangi ji ne ta prasme, kokia suprantama dažniausiai. Man šita Čiurlioniška apsnigta juosta brangi iki ašarų, ir būtų labai gaila, jeigu jai kas nors nutiktų. Tegul jos turinys ir ne pyragas, ir žiūrovas net nemirktelėjęs nueis šalin, vistiek čia mano ir man. Dabar suprantu kaip jaučiasi G. Trimakas su savo liepa. Kai kiekvienas įtrūkimas gabalėlyje kažkokios skaidrios medžiagos tampa brangesniu už pinigą ar dar bet ką, tai jau liga. O fotografijos liga, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, linkiu susirgti kiekvienam.

Pritrenkiantis Zenonas Bulgakovas

Vilnius, 1991 m., sausio 13, Zenonas Bulgakovas

Kalbėti apie vyresnės kartos fotomenininkus paprastai yra sąlyginai lengva. Sutkus, tralialia, Žvirgždas, Rakauskas, Kunčius, ir visa eilė jau nutrintų pavardžių, kurias drauge su jų darbais šiandien galima gliaudyti kaip kokias saulėgrąžas, ir viskas ten aišku, viskas jau pasakyta tiek autorių, tiek žiūrovų, tiek visų įmanomų žinovų. Kartais pasiknaisioti Fotomenininkų sąjungos narių sąraše gali būti visai smagu. Bedi pirštu, susirandi patinkančią pavardę, atsidarai darbus, lieki kaip kuolą įrijęs, ir po kelių minučių atokvėpio galvoji – gal dar paieškosiu, gal ką įdomaus rasiu. Ir randi. Mano aprašytas scenarijus yra melagingas, Zenoną Bulgakovą visų pirma pažinau fotokūdroje, kur jis aktyviai rodė savo nuostabia medžiaga kvėpuojančius archyvus, dalinosi atrastais skaitmeninės fotografijos džiaugsmais, montažais, ir kitokiomis gėrybėmis. Jis alytiškis, o iš ten kilę labai nemažai šaunių žmonių, Zenonui šiandien yra per 70 metų, o jis – vienas aktyvesnių internetinės fotokūdros dalyvių. Tai vienas iš pritrenkiančių dalykų apie nesenstantį Z. Bulgakovą. Gal čia pavardė kalta? Michailas Bulgakovas irgi nesensta, dabar naujai, baltai, išleistas.

Vežimėliai, Zenonas Bulgakovas

Gal ir pasirodysiu stereotipais besivadovaujantis, bet mane, žinoma, labiausiai domino ir domina pono Bulgakovo archyvai. Beje, pavardė taip įpareigojančiai skamba, ir lyg tyčia ant stalo „Meistro ir Margaritos“ 1985-ųjų leidimas, mėlynas toks, irgi, archyvinė medžiaga beveik. Rodosi, Zenonas toks pats klasikas kaip ir apdainuotieji, bet dėmesio kažkodėl gavo daug mažiau. Ir asmeninių parodų nebuvo ar nebuvo tiek, ir apie monografiją tik pasvajoti galima...

Taigi, kuo tas Z. Bulgakovas toks pritrenkiantis. Žinoma romantiškas buvo ir jis, LFS tinklapyje ir fotokūdroje mačiau keletą ankstyvų darbų, skirtų, pavyzdžiui, krepšiniui. Tai tokie suštampuoti darbai, ne patys įdomiausi, palikti dokumentiškumui, bet visas autoriaus kūrybos grožis slypi jo kartais keistame ir ne visiems suprantamame humore. Arba čia man jau vaidenasi, ir humorą ižvelgiu ten, kur jo nėra. Kaip ten bebūtų, fotografijos puikios, tad po keletą žodžių apie mano Z. Bulgakovo archyvinę „rinktinę“.

Be pavadinimo, Zenonas Bulgakovas

Darbas su „LEDAIS“ geras viskuo. Suprantu, kad tai kažkokia paprasta dokumentika, ir humoro čia su žiburiu nerasi, bet nuoširdumas ir paprastumas liejasi per kraštus. Tai paprasta paprasto žmogaus fotografija, šiandien sudominanti daugeliu dalykų. Kad ir žmonių žvilgsniais, ar „LEDŲ“ iškabos dizainu. Neturiu supratimo, kas vyksta už kadro, bet nujaučiu vasaros kaitrą ir Zenono buvimą nepastebimu – čiaukšt, ir moteriškės jau juostoje, niekam nekyla nė vienas klausimas, visi laimingi, ir toliau galvoja apie ledus. Ir tos moterys, kadangi laimingos, besišypsančios, atrodo toli gražu ne taip, kaip šiandieninės moteriškės. Ir tai visai ne tuometinių ar šiandieninių moteriškių problema. Čia apkaltinsiu Zenoną meistryste prieiti prie žmonių ir juos išplėšti iš laiko taip, kad jie atrodytų tokie – laimingi. 

Dainų šventėje, 1973, Zenonas Bulgakovas  

„Dainų šventėje“ visiškai puikiai panaudotas plataus kampo stiklas. Šiandien rimtieji žinovai įžvelgtų čia neteisybę galbūt – moteris ant pakylos tikriausiai sako kalbą ar ką nors panašaus – svarbaus - veikia, o deformuotas ilgakojis vyriškas apačioje sėdi ir juokiasi. Didžiausias grožis žmonių kūno kalboje – moteris iškėlusi rankas, gestais sufleruoja, kad vyksta kažkas rimto, kažkas neabejotinai rimto sklinda iš jo burnos ir ausų, o tas vyrutis toks sudribęs, koja ant kojos, rankos kišenėse, nerūpestingai žiūri kažkur į fotografą ar bent jo kryptimi, ir visiškai paneigia viršuje vykstančius rimtumus.

Darbo jėga, Zenonas Bulgakovas

Sunku suvokti, kas dedasi fotografijoje „Darbo jėga“, bet visa tai primena D. Chaarmso absurdą. Net nežinau, nuo ko čia geriau pradėti komentarą – sužavi viskas nuo kairės iki dešinės ir nuo viršaus iki apačios. Vien ko vertas raudonas puodas baltais taškučiais, taburetė, ir žmonių pozos... Stumia kaip reikiant. O dar sako – silpnoji lytis. Tokia juokinga Z. Bulgakovo buitis šiandien džiugina tokius entuziastus kaip aš ir tu, nes ji keista, neįtikėtinai stebinanti, lengvai išmušanti iš vėžių.

Įdomios knygos, Zenonas Bulgakovas

„Įdomiose knygose“ iš tiesų įdomu viskas, tik ne knygos. Prisimenu tuos keistus brezentinius pripučiamus čiužinius, prisimenu, koks buvo smėlis prie jūros ir prie ežerų. Nebuvo jis kitoks, bet saulė tikrai buvo kaitresnė, žmonių skruostai –labiau įraudę, o žmonės taip drąsiai skaitydami literatūrą nesiramstydavo vieni kitiems į užpakalius.

Jaunieji, Zenonas Bulgakovas

Žmonių kontaktas ir atskirtis kadre „Jaunieji“ toks jautrus ir abejingas vienu metu, kad vienu metu ir juodas juokas ima, ir verkti norisi. „Durininko“ laikrodis spindi iš tolo, o vaikai, tikriausiai broliukas su sese, stovėdami ant geležinės prarajos batams valytis, žiūri į tarpduryje baltai švytuojančią baltą suknelę. Tada jos visos buvo vienodos... Jei ne vienodos, tai velniškai panašios. Bet man patinka vaikų nematomi žvilgsniai į nepažįstamą ir keistą ateitį. Įdomu, kur tie vaikai dabar, ką veikia.

Pas direktorių, Zenonas Bulgakovas

Idiotiškas dekoras “Pas direktorių“ aplenkia fotografijos veikėjų išraiškas savo keistumu, bet kabliuku čia tampa ta balta šviesa, tas direktorius dieviškoje šviesoje, kurio net nesimato per medines duris, šviesą, ir figūrą, bandančią patekti vidun. Ir punctum čia tampa visų vienodi batai. Įdomu, ar tas sienų dekoras reiškė kokią nors valdžią, ar direktorius didžiuodavosi praeidamas tą sieną. Ir „minkštasuoliai“...jie tokie minkšti, kaip senos VW Jetta sėdynės. Prailginta taburetė. Ir kilimėlis prie direktoriaus durų. Nuostabios detalės, šiandien juokinančios, stebinančios, ir kitaip pritrenkiančios ir priplojančius jei ne prie sienos, tai prie kompiuterio ekrano.

Piknikas, Zenonas Bulgakovas

„Piknikas“ yra mano mylimiausia pono Bulgakovo fotografija. Ten toks chaosas, kad net sunku kažką pasakyti... Akivaizdu tik tiek, kad žmonės gerai leidžia laiką. Tikriausiai tai svarbiausia. Įdomu tik, ką galvojo Z. Bulgakovas, spausdamas mygtuką – ar jautėsi kaip R. Vikšraitis, fotografuojantis absurdišką žmonių gyvenimą, ar juokėsi drauge su visais, o galiausiai prisipylęs gėrimo iš ąsočio nuėjo sukti sukti ratelio į vieną pusę.

Mėsa, Zenonas Bulgakovas

„Mėsa“ greičiausiai pasakoja apie deficitą, apie sunkias sąlygas gauti tam tikrus produktus. Bet ta masė neblogai įmitusių piliečių ir stambus užrašas ant sienos „MĖSA“ sukelia visai naujas asociacijas, apie kurias dabar nesiplėsiu. Bandau įsivaizduoti dabar besirenkančius žmones prie Norfos, nes pagaliau bus galima gauti jūrų lydekos. Įdomu, ar tie žmonės patys taptų panašūs į silkę, kaip Bulgakovo personažai, primenantys mėsa?

Nors gali pasirodyti, kad aš čia truputį šaipausi iš Z. Bulgakovo, tokia mintis būtų labai klaidinga. Gerbiu šį autorių ir linkiu, kad juo ir jo kūryba susidomėtų daugiau menotyrininkų, galbūt prisiruoštų parengti bet kokią knygelę, kad ir skirtą tam berods 19—os metų periodui, kuomet ponas Bulgakovas dirbo „Snaigės“ šaldytuvų fabrike, ir ten profotografavo unikalių reikalų...

Zenonui siūlau nesikuklinti, jo darbai jaunąjai kartai gali būti labai įdomūs, daug labiau nei jis pats įsivaizduoja. Visko gali būti, kad šito teksto jis nė neskaitys, bet vistiek, linkiu parodyti kaip įmanoma daugiau. Tos fotografijos vertos viso įmanomo dėmesio, kaip ir jo unikali asmenybė. Ačiū, nuoširdus.

Zenonas Bulgakovas fotokūdroje
Zenonas Bulgakovas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje

Ne[si]ribojantys Mindaugo Gabrėno kvadratai

Anapus, Mindaugas Gabrėnas

Kvadratas įpareigoja, ir man atrodo, kad net šiandien, karpydami skaitmenines fotografijas į kvadratus, žmonės dažnai susipainioja geometrijose ir klaidžioja kažkur už kvadrato ribų. Ne kartą savęs klausiau – kaip Mindaugas Gabrėnas dar nepavargo nuo to lygaus ir tvarkingo juostinio kvadrato. Kadangi atsakymo nerandu, spėju, kad Mindaugas tiesiog apsigyveno tame 6x6 centimetro kvadratėlyje. Visus autoriaus apdovanojimus ir dalyvavimus tarptautinėse ir kitokiose parodose palieku nuošaly sąmoningai, nes norisi žiūrėti tiesiai į darbus, o ne i curriculum vitae, kad ir koks jis būtų įspūdingas.

Kažkas kažką, Mindaugas Gabrėnas

Kartais jis tampa nuobodus, nors geriau pagalvojus, ne Gabrėnas nuobodus, o erdvė, kur paprastai tenka susidurti su jo darbais. Ir tas produktyvumas, kuris šiaip jau sveikintinas, internete labai išsikraipo ir kartais neišeina suvokti - ar autorius štampuoja, ar į gyvenimą paleidžia kurį laiką brandintus ir augintus kūrinius.

Aš niekada nemaniau, Mindaugas Gabrėnas

 Man labiausiai patinka tai, kad M. Gabrėnas iš esmės netelpa į jokį žanrą. Jis visur. Jis ir Atget, ir Bressonas, ir Sutkus, ir netgi Kunčius kartais. Atget šiek tiek užmirštas genijus, Bressonas smarkiai apdainuojama legenda, Sutkus jau pats kaip lietuviškos fotografijos pionierius, o Kunčius... romantiškas dėdė, besidžiaugiantis tvoromis. Sujungus visus keturis į Mindaugą Gabrėną išeina visai neblogas lydinys, leidžiantis mėgautis kartais puikia, kartais nuobodoka, bet vis tiek įdomia fotografija.

Kaip tikras klasikas, Gabrėnas naudojasi fotografijų pavadinimais, kurie visiškai nemoderniai užduoda tam tikrą toną ir labai dažnai iš pirmo žvilgsnio abstrakčiomis atrodžiusios jo kompozicijos tampa aiškiais, kartais net visokio plauko konceptualumais dvelkiančiais kūriniais.

Konkista, Mindaugas Gabrėnas

„Konkista“. Toks pavadinimas skamba pretenzingai, ir motyvai panaudoti tai pretenzijai išreikšti visai teisingi. Nors aš ir vėl prisimindamas R. Barthes‘ą sakau, kad punctum šiame kadre man yra preciziškojo pedanto Mindaugo Gabrėno palikta šiukšlytė netoli žmogaus figūros. Konkista, užkariavimai, paprastai asociojuojasi su batalijomis, masėmis figūrų, kažkokiu veiksmu, kuriame nesunku paklysti panašiai kaip visada pasiklystu J. Matejkos „Žalgirio mūšyje“. Mindaugo konkista kitokia. Ji kažkokia įkasta į smėlį, sunki, lėta, kaip Kroatijos krabas. Ta vėliava, tikriausiai raudona, juodai baltoje fotografijoje atrodo kaip mėnulyje kabanti vėliava, kur konkista buvo[jeigu buvo] tokia pat lėta, neveikiama gravitacijos, ir slidi kaip sraigė. Konkistadoras tolumoje, toks mažas, pasitinka naują žemę, o gal atvirkščiai. O gal čia Gabrėno asmeninė konkista, šeši ant šešių susitalpinusi ir atspindinti ką nors svarbaus jo gyvenime. Žino tik jis pats, o tau turbūt tai nė kiek nesvarbu. Svarbu, kad fotografija įdomi.

Ribos, Mindaugas Gabrėnas

„Konkistą“ man, kaip žiūrovui, tęsia darbas „Ribos“, kuriame randu argumentų savo pamąstymams, kad tai – asmeninė autoriaus konkista, kai užsiėmęs kažkokį plotelį jis smaigsto vėliavas smėlin, tveriasi tvoromis, kaip jau minėtas Kunčius, tik jomis taip galbūt nesididžiuoja, ir galvoja apie viską praktiškai – riba, riba, riba. Bet ir riba negalutinė, su galimybe praeiti, išsimaudyti svetimame ežere, su leidimu, žinoma. Čia irgi matau tą sargybinį, kaip ir konkistoje. Nenustebčiau, jei tai pats autorius, perimetrą tyrinėjantis. Konkistadorai taip daro...

Žaizdos, Mindaugas Gabrėnas

„Žaizdose“, be abejo, eiliniam žiūrovui iškart matosi du dalykai: arba Kristus su savo erškėčiais, arba dygliuota viela, ne vienam reiškianti rezistencinius ir kitokius laikotarpius, arba tam tikras įstaigas... O man visa tai primena užtemimą, ir nesvarbu, tai pradžia jo ar pabaiga. Mėnulis baltas, saulė skylėta, abu jie žaizdoti, vienas spjaudosi ugnimi, kitas tyliai sukasi ir laukia, kada jame koks akmuo kaip laikrodis su švytuokle išmuš dar vieną valandą. Vainikėlis juda, reiškia, viskas ne taip jau blogai. „Žaizdos“ greičiausiai dar tik gresia, arba jau baigiamos išsilaižyti senosios, bet pasitelkiant karininkų taktiką – bomba du kartus vienoje duobėje nesprogsta. Mindaugas Gabrėnas pozityvus autorius, ir pykčiau, jei kas nors jį kaltintų tamsybėmis ir neigiamybėmis.

Obuolys nuo obels, Mindaugas Gabrėnas

Kai kalbėjau apie tai, kad M. Gabrėnas mėgsta pavadinimus, ar paantraštes savo fotografijoms, radau tau puikų pavyzdį – darbas „Obuolys nuo obels“. Gražus žodžių žaismas, ir nors nesu tikras, bet manau, kad medeliai atstovauja lietuviškas obelis, o miesto peizažas tolumoje – legendinis Big Apple, dar žinomas Niujorko vardu. Ir nežinau, kaip čia reikėtų šifruoti... Bet man patinka versija lietuviškai patriotiška – Gabrėnas, būdamas lietuviška obelimi [ar obuoliu...], surado ne taip jau toli nusiritusį obuolį [ar nusirito netoli obels]. Galvojant, kad obelis – lietuviška, koks skirtumas, kur ir koks tas obuolys. Obuolys ir Niujorke obuolys. Visai kaip ir lietuviškas Gabrėnas – ir Niurjorke lietuviškas Gabrėnas.

Sala, Mindaugas Gabrėnas

Abstrakcija jo kūryboje labiausiai atsiskleidžia tokiose fotografijose kaip „Sala“. Nieko ten abstraktaus, aišku. Vanduo, sala, dangus, viskas aišku. Bet šiaip jau tie trys dalykėliai šiandieniniam žiūrovui tapo arba buitiškai neįdomiais, arba romantiškai pasiilgtais. Man visai nesinori pamatyti, kas ten per sala, pakanka žinoti, kad ji ten yra, tuose šešiuose centimetruose, ir kad autorius neužmiršo – banalybes fotkinti ne tik galima, bet ir reikia. Bet dar labiau reikia mokėti tai daryti. Jei prieštarauji mano įsitikinimui, kad Gabrėnas moka tai daryti, susitikime ko nors atsigerti ir galbūt surasime kompromisą.

Algoritmas, Mindaugas Gabrėnas

Niekada nemėgau algoritmų. Vien pavadinimas siaubingas, kaip gali būti patrauklus žodis algoritmas. M. Gabrėno „Algoritmas“ sudėtingas, nes neaišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Gal protingi žmonės man galėtų paaiškinti, nes vikipedija pasakoja apie veiksmų seką, kaip išsivirti kiaušinį... Žiūrint į „Algoritmą“ galvoje skamba dainelė „Stok ant akmenėlio...“, o kaip ten toliau žinai pats. Būtų įdomu išgirsti paties autoriaus mintis apie šitą darbą su visu jo pavadinimu. Nesvarbu, ar autorius kada nors paklaustas man atsakytų į klausimą, vizualiai toks „Algoritmas“ mane veikia raminančiai, ir nenoriu aš jokių sekų. Užtenka mėgautis skirtingais pilkais tonais danguje ir vandenyje, ir vis Barthes'iškai grįžti prie punctum, kuris galbūt čia ne toks ryškus ir yra pats mažiausias elementas kadre. Nenustebčiau, jei to mažiausio elemento vaidmuo, to tikriausiai pūvančio kuoliuko vaidmuo šitame M. Gabrėno uždavinyje, pats svarbiausias.

Edenas, Mindaugas Gabrėnas

Puikus darbas ir „Edenas“, kažkuo primenantis E. Steicheno prūdelį mėnulio šviesoje. Skambus palyginimas, bet manau, kad ir M. Gabrėnas tokio vertas, ir kolegos, rašantys ir galvojantys apie fotografiją, nepyks už tokį drąsų sugretinimą.

Galėčiau kalbėti ir kalbėti apie tuos kvadratukus, kuriuos meistriškai atlikęs vis internete dalija M. Gabrėnas, bet pavargčiau ir aš rašyti, ir imčiau kartotis, o tau būtų daug mažiau įdomu sąžiningai įsižiūrėti į kiekvieną mano aptartą ir neaptartą Gabrėno stačiakampiuką. Todėl baigiu savo šnekas, ir linkiu geros peržiūros. Beje, Gabrėną rekomenduoju žiūrėti panašiai, kaip skaitai knygą – nepraryti viso iškart, o pasidžiaugti po truputį. Pusvalandis prie vieno kvadrato, antras pusvalandis prie kito... ir autoriaus paveikslėlis nusipieš dar įdomesnis, įvairesnis, ir tonų skalė prasiplės – pamatysi ne tik juodą ir baltą, bet ir viskas pilkas, juodas, baltas, o retsykiais ir vieną kitą tikrą spalvą. 

Mindaugas Gabrėnas fotokūdroje

Mindaugas Gabrėnas ne fotokūdroje