"Ketinu verstis kūlio /malonėk pasitraukti"

Untitled, Franck Jessueld

Pilka sofa baltame kambaryje yra skoninga, ar ne? Šiaip aš labiau mėgstu kalbėti apie fotelius, bet šita sofa atrodo tokia kieta, kad gali pabūti ir už fotelį. Ir kieta ji ne žargoniškai, o išties skausminga ant jos sėdėti. Arba gulėti. Arba paduoti kam nors antklodę. Po vidurine „sėdimaja“ kažkas paslėpta, aš prisiekiu. Arba kas nors privėmė. Patirčių prikrovė ir pridengė – lyg niekur nieko. Arba išėmė ją, vožė kam nors, nes įsivaizdavo, kad pagalvių mūšiai galimi su bet kokiomis pagalvėmis, o gavosi taip, kaip su foteliais – trinktelėjo gelžbetonio gabalu. Ta sofa rodosi tokia kieta... Pilkumas, kurį noriu vadinti pilkiu, nors tai skamba kvailokai, yra toks baisus kablys čia, ir jaučiuosi kaip už pakarpos ant jo pakabintas paltas. Nors man, moteriai, paltas atrodo per sunkiai. O palaidinių ant kabliukų niekas nekabina. Bet kabu, ir viskas. Kabėdama apie opartą galvoju, Kazį Varnelį prisimenu. Štai kas akivaizdu – fotografija žiūrovą įgalina prisiminti tai, ko niekada nebuvo. Nėra ir nebus. Prisimenu, kaip landžiojau po baltas bekūnes K. Varnelio skulptūras kambariuose, kur tiek daug tokių pilkių ir fotelių ir sofų, kad imu justi panikos priepuolį, tokį patį, kokį jaučiu patekusi į kambarį, pilną žmonių, ir norisi tik isteriškai mirksėti ilgomis blakstienomis. Visa tai buvo, išgyvenau visu mažyčiu savo kūnu, bet šitos sofos niekada nemačiau ir joje nesėdėjau, nevėmiau ir nieko ta prakeikta pilkio pagalve nemušiau. O jausmas toks, lyg viskas būtų vakar, dabar, prieš vieną antrąją sekundės dalį. Vieną antrąją, nes visa sekundė per daug, jos metu jau suvoki, kokiame mele skęsti, o kokia nors aštuntoji ar šešiasdešimtoji per trumpi laiko tarpe[k]liai, kad apskritai ką nors suvokti.

Untitled, Franck Jessueld

Akimirkai tampu gyvatvore. Nesu ta, kuri mėgsta kitus užklupti iš nugaros, ir apskritai, iš priekio man viskas patinka daug labiau... Klasika nesensta. Nepakartojama. Bet čia aš iki drebulio noriu pabūti augalu. Augalai paprastai būna tokie: su kamienu ar keliais, arba kupstais, o čia – augalas plokštuma. Įnagininkas. Kažkokia įrėminta gebenė, kuria taip norėčiau pabūti, nes nežinau ar yra kas geresnio už buvimą kokybišku fonu kieno nors gyvenime. Visai kaip ta gyvatvorė tos merginos portrete. Portretas nekoks, beje. Toks, kaip kita manęs pusė pasakytų, šiuolaikiškas. Bet nekoks... Jis eilinį kartą imtų kliedėti apie megztinius ir pienes rankose ant aukštos uolos, kur fone – jūra. Ir kaip ji, ta su piene, nustelbtų viska. Durnas. Šitos plokščios gebenės ta mergiotė neperspjauna, bet ir nesistengia, tiesiog mėgaujasi gražiu fonu savo gyvenime. Argi nenorėtum, kad ir tavimi džiaugtųsi? Liūdna tik, jei džiaugiasi tik kaip fonu. Tada išvis – minoras. Bet aš norėčiau, kad manimi šitaip pasidžiaugtų ji – ta su kailiuku aplink baltą veidą. Ir vardas mano gražus būtų – kažkokia gebenė. Jis geriau išmano augalus, tai tu jo ir paklausk, jei įdomu, kas čia per plokštuminė žaluma, o aš ten, kitoje pusėje, įsivaizduosiu kad slenku tvora ir ryju visa, ką galiu apžioti, nes tokia mano prigimtis – augti ir vegetuoti. Vegetacijos periodu – gausiai laistyti... žiemai pridengti, nukirpti, nupjauti.

Untitled, Franck Jessueld

Nemėgstu galvoti apie atsisveikinimus. Paprastai apie juos negalvoju, nes dažniausiai aš neatsisveikinu – tik klausausi, kaip kiti man – gero kelio, iki, negrįžk ir nesirodyk, su dievu, mergaite, laikyk špygas, kad pasisektų gyvenime. Ok. Laikau špygas. Kišenėse. Nes mėgstu kelnes. Nežinau kas esu šiame Franck Jessueld kadre. Galimas daiktas, kad kažkoks daiktelis ant staliuko, kuris ten galbūt yra. Saga galbūt, iš tų žydrų marškinių, arba segtukas, kurį moteris, esanti su juo, ten paliko. O man kaip portalas į svetimą gyvenimą, svetimą atsisveikinimą, kas, kad sekundėlei. Kažkas mygtuką spaudžia, ir atsisveikina, nes vyksta ėjimas iš vienos erdvės į kitą, per tą šviesai pralaidžią skylę. Taip, tu man vėl priminsi, kad jis vis kalba ir kalbas apie Gaia’as ir kitokius demonus, bet kam rūpi. Šviesai pralaidi skylė čia yra tas falcetas, kurį kartais taip dievinu. Žiūriu, kaip kokia segė ant staliuko, ir galvoju – kaip pavydėtų H. C. Bresson’as šitos akimirkos Franck’ui. Ta koja ore man yra tikras lemiamas momentas. Mirsi arba ne. Krisi duobėn, nusivilks karvės akis gelmėn, ar sulūši iki paskutinio kaulelio, krisdamas į murakamišką šulinį. Galima sakyti, pas mane, nes šiuo atveju Franck’as mane paverčia šulinio dugnu, aš pačioje apačioje, žemiau jau nebeįmanoma, galiu tik spoksoti į tą keistą elektros instaliaciją vamzdeliuose. Ir arba tas žydramarškinis kris mano glėbin, arba sėkmingai atsisveikins su mechanine akimi ir keliaus savais keliais, džiaugsis jūra ir saule. Arba miesto panoramos jūra. Ir saule. O aš tykosiu kitų, įstrigusių tokiame decisive moment, kaip kokia šaltakraujė iguana.

Untitled, Franck Jessueld

Žiūri, matau, ir galvoji – ką dabar ji pasakys. Kaip čia būti? Paprastai. Būk žeme. Bet ne ta, tiksliau, būk ir ta, bet tuo pačiu būk ta žeme kuri tuos kalnus sustūmė. Girgždėjo, smaugėsi, galbūt vieną dieną verkė, kitą juokėsi, bet darbą savo neišvengiamą padarė. Ir jokio Sizifo. Kaip sustūmė, taip ir yra. Basta, finito, trololo. Ir pažiūrėk, žmogaus, koks menkas ir juokingas tavo kūrinys – balta plytų sienutė. Net aš ją perlipčiau. Juk sienos tam ir skirtos, kad per jas laipioti pamišėliams, ar ne? Na, nebent lubos ir stogas užkerta kelią. Tada tampu snieguole, kuri yra šiame kadre, susirasi pats, mielas drauge. Ji čia punctumas perregimas. Kai stogas trukdo perlipti tokią baltą žmogaus tvorą, tampi arba kalėdų seneliu, arba snieguole, susirandi nykštukų, priklausomai nuo to, kuria snieguole nori būti. Ir... pleveni dykumose tarp kalnų ir Franck‘o akies obuolio. Barstai akmenis, žydrynės spalvą kaitalioji, ir vis juokiesi iš sienutės. Kaip deramai išauklėta moteris. Prisidengi veidą truputį, kaip aš dabar, kai juokiesi, drovumą ranka, panašia į lietuvišką klevo lapą, prisidengi. Gera fotografija ši, joje karštis aitrus kaip raudonas pipiras, išdžiūvęs penkiskart ir sumaltas. Ar radai jau tai, kas badosi čia? Pitagoras badosi. Sienutėje yra kampas; aštrus, rodantis į kalnus kaip bažnyčios fasadas, kaip moteris, į vieną pasaulio šalių. Kadangi tai ne bažnyčia, o keturkampė plokštuma, kurioje esame dviese, tu gali nuspręsti, kuri tai pasaulio šalis. Aš moteris, ne tu, o net jei mudvi abi moterys, vistiek tu sakyk, į kurią pusę rodo. Punctumo skaudulys tame, kad kai atrandi snieguolę tame kampe, sienutė nustoja būti juokinga ir jos rodoma kryptis tampa svarbiausiu dalyku kadre. O rodo į kalnus. Kalnuose – viskas, ko dar nematėme. Klaustukai ir Tėbų rašmenų Q raidės. Ir dar vienas dalykas - kalnuose ramu.

Untitled, Franck Jessueld

Grafiškame piešinėlyje matau dvi spalvas. Įsivaizduoju, kad esu vardu Matilda, nes mane taip vadina Alt-j, šiuo metu ūžiantis mano galvoje. Įdomumo dėlei tampu rankšliuosčiu ties dešine jos koja. Žiūriu į Franck‘ą, į jos kūną, ir bandau suprasti, kokios rūšies tai peripetija. Geras žodis peripetija, ar ne? Netoli peripatetijos, panašiai kaip įsteigta įstaiga. Franck‘as įsteigia šią sceną mano galvelėje. Įsmeigia ir negaliu neatsiduoti tiems juodai baltiems trikampiams, velniop jos kūno ir sofos minkštumus. Grafika su manimi žaidžia mind-games visuomet. Paprastai pralaimiu, bet man patinka tokie žaidimai. Pralaimėjimo meistrystė irgi meistrystė, sakyk man ką tik nori. Nežinau, kodėl rodau tau šitą nuotrauką, jei atvirai. Juk joje tik subinė, pusė stalo, rankšluostis ir dirbtinės odos sofa. Na, ir juodi apatiniai. Peripetija čia jos stubure, kurį galiu nujausti tik po kelių minučių žiūrėjimo. Kadangi neturiu rankų ir tai plokštuma, belieka nosimi įsiremti į odą ir suskaičiuoti tuos asmeniškumo slankstelius. Ir keliauti tais slanksteliais rekomenduoju be žemėlapio, išankstinių nuostatų, kompaso, ir pamiršti viską, ką kada nors žinojai apie save ar ką kitą. Pamatysi visai kitą pasaulį. Šypsodamasi verčiu tau kitą fotografiją.

Untitled, Franck Jessueld

Taip, tai padangų krūva. Ir nebe Ukrainos barikada, apie kurias jis tiek daug kalbėjo. Tai šiukšlynas, kokiu nežinau, ar tau teko kada nors pasijusti. Kai viskas, kas lieka iš tavęs – kūno, minčių, norų, svajonių, ketinimų – kalnas gumos ir raudonos spalvos bagažinės dangtis. Kur bestum pirštu? Į padangas iš viršaus, kad jas kaip žiedus ar baronkas ant pirštukų susiverti, o bagažinė puiki segė. Šiukšlyno milijonierė, blet. Aš taip galvoju, man patiktų pasipuošti, o tas raudonas dryžis, šviesos atplaiša juostelėje, būtų mano suknelės akcentas. Štai ir viskas, Franck‘ai.

Untitled, Franck Jessueld

Įdomu, kiek kilometrų jie nuėjo. Gal du, gal penkis, gal trisdešimt metrų, o gal riedėjo penkiolika kilometrų ir du šimtus metrų iki čia, ir kai buvo įšaldyti kadre, buvo nuėję varganą metrą. O kiek telpa į varganą metrą? Daug – gali net keturias naktis su dienomis sutalpinti į metrą, arba gabalą miško, parko, ar kaip tai besivadintų, ir kažkieno tikriausiai apleistą dvarą. Na, ir tuos du, aišku. Du jie, matai? Iš pėdų nesimato, per mažai sniego, bet nugaros dvi, ir dar viena nugara už fotoaparato. Šitame svetimame prisiminime galiu samčiais semti drėgmę ore; tą nuojautą, kad artėji prie užkaltų langų; jaudulį, norą prisidegti cigaretę. Vien žiūrėdama surūkiau ne vieną, o kaip jiems ten... Greičiausiai būčiau koks paukštis arba kankorėžis čia. Paukštis – banalu, bet patogu, nes matyčiau viską iš kur noriu ir kaip noriu. Kankorėžis pernelyg statiška ir beviltiška, nes vienintelis būdas keliauti – su liūdna vovere arba vėju. Nedžiugina nei viena, nei kita. Imu viduriuką – būsiu paukščiu, kurį kliudė kas nors panašus į Biliūną, ir dabar beliko gulėti kaip kankorėžiui, tik manęs ni voverė, nei vėjas nesineš. Taip įstrigti šitoje scenoje norėčiau, nenorėčiau būti ketvirtu žmogumi ar vienu iš jų. Na, gal pačiu fotoaparatu, bet čia jau visai... kas kita. Pasiliksiu prie kliudyto paukščio mizanscenos, gražus tragizmas joje. Kaip tik ėmiau galvoti apie labai sąmoningai kliudytą paukštį-žuvėdrą, bet čia žuvėdrų nėra, greičiausiai, ir aš kokia paprasta zylė. Žodžiu, guliu kažkur kaip chameleonas mirtinai užsimaskavusi miškui ant plikės, ir skaičiuoju svetimus kilometrus.

Untitled, Franck Jessueld

Jungiu Lana del Rey dainą „Ride“, su visa ilga įžanga ir kalbomis, pabandyk pažiūrėti į šitą fotografiją su tuo garsu ausyse. Juokas ima, ar ne? Kai buvau vaikas, tokių nebuvo, buvo tik supami tokie, mediniai. Kai užaugau, visada norėjau ant tos spyruoklės pabūti bent kartą. Nedrąsu visuomet, taip pat nedrąsu kaip tais kartais, kai reikia svetimam vyrui pataisyti kaklaraištį ar užsegti kokią sagą. Ar nubraukti ašarą nykščiu. Visada susiduriu su tuo pačiu jausmu – apsnigta ir niekada nebeatkasiama viltimi ir jos kažkokiu žuvišku gulėjimu kokio purvino katino bliūde. Tik ta stop-juosta man lieka kaip siūlas keliui atgal rasti, raudonai baltas dėmes sekant. „Buvo graži ankstyvos žiemos pradžia. Sakykime, kad krito pirmasis tų metų sniegas. Deja, su raudonu ir baltu ir dar ne viskas“. Pacitavau, bet nesakysiu ką, gal tu žinosi, o gal ir ne, visai nesvarbu. Raudonas su baltu maišosi taip pat, kai esi laimingas ir suki ratą po rato be sustojimo tol, kol juokiesi kaip beprotis, bet svarbiausia visame šitame rašinėlyje – su raudonu ir baltu, ir dar ne viskas. Laukite tęsinio, ladies and gentlemen, gal jau sniegas nutirpęs bus, o tavo basus padus žolė baksnos, o ne nuvytę daržo rezultatai.

Franck Jessueld flickr'e
Franck Jessueld ne flickr'e

Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

 

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Sandra Scherer ir sumeluoti portretai

Dominik B., Sandra Scherer

Paprastai kalbu apie visokius autorius, kurie nei save laiko fotomenininkais, nei fotografiją kokiu nors ypatingu įrankiu, kalbu apie tuos kurie tiesiog mėgaujasi. Bet kartais akis užkliūva ir už "profesionalios" fotografijos, apie kurią nėra taip įdomu kalbėti, bet žiūrėti visai malonu, ypač jei žiūri atsargiai, o ne taip, kaip vartydamas žurnalo puslapius. 

Dominik B., Sandra Scherer

Dominik B., Sandra Scherer

Sandra Scherer savo tinklapyje savo pristato kone kaip koncertų ir renginių fotografę, bet jos flickr'as išduoda, kad ji gali pasigirti ir šauniu darbu portreto žanre. Tegul šis įrašas bus trumpas, nors ir galėčiau parašinėti visokiausių minčių, šaunančių galvon žiūrint į jos portretus. Sumeluoti tie portretai irgi ne blogaja prasme - jie tiesiog akivaizdžiai "sustatyti", pagaminti pagal išankstinį projektą... Patylėsiu šį kartą, o tu būk atsargus ir pamatyk "profesionalią" fotografiją naujai. Beje, kabutėse profesionalumą rašau ne dėl to, kad jį menkinčiau ar meluočiau, jog Sandra - profesionalė. Man pati sąvoka nepatinka, dėl to jos vengiu, o čia aiškumo vardan tenka pasinaudoti tos sąvokos paslaugomis, tad... Enjoy, ar kaip ten sakoma.

Sandra Scherer flickr'e

Sandra Schere ne flickr'e

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Lisa Marie Bumb, Sandra Scherer

Rytiniai Kinijos ritualai

Nesu tikras, apie kokius ritualus eina kalba, bet Akvilės Sinkevičiūtės fotografija mane sustabdė geroms penkiolikai minučių kaip koks pareigūnas kovo aštuntąją, patikrinti, aš moteris ar ne. Šis kadras  tuo tarpu tikrino mano kantrybę. Ilgai žiūrėjau ir laukiau saulės judėjimo, kažkokio paaiškinimo mūro sienoje už moters figūros. Atsitrenkiau į tylą ir nusišypsojau. Gera fotografija, pamaniau. 

Rytiniai ritualai. Kinija, Akvilė Sinkevičiūtė

Autorės nepaklausiau, kas čia vyksta, nes net ir nenorėčiau sužinoti. Bet spėsiu - ką tik nulijo baisus lietus, ir viskas permirko kiaurai, ir žmogus stabtelėjo prie saulėtos sienos išdžiūti. Susiprato, kad norint išdžiūti, gana svarbu "demontuotis" - paltas kairėje, kažkas panašaus į rankinę dešinėje. Kaip ant kokio prekystalio. Taip, tokia scena primena labai daug ką. Ir sušaudymą irgi primena. Galbūt tuo ji ir dramatiška kažkur viduje. Noriu, kad moteris būtų saugi tame kadre. Tikiu, kad niekas į ją nešaudė, ir ji liko sveika, bet akimirkai ši fotografija griebė man už gerklės ir paklausė, ar tikrai man taip patinka ramybė joje. Atsakiau, kad nežinau, ar tai, kas man čia patinka yra ramybė, ir fotografijos pirštai atsitraukė ant kaklo palikę baltas žymes ten, kur kraujas nepratekėjo, kur mintys trumpam susitrombavo ir likau sustojęs. Stovėdamas taip priešais ją labiausiai laukiu tik vieno - tos sekundės, kai ji atmerks akis. Tegul užmerkia jas vėl, jei taip norisi ar reikia, bet bent trumpam pamatyti obuolių baltumą ir gyvą akį būtų malonu, nuramintų...