Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Kenji Miura ir japoniškasis adagio

trees (distance of the light, scratches), Kenji Miura

Pilka spalva mane visuomet supančiodavo savo šiukšlėmis, dulkėmis ir kitokiais akmenėliais. Vėliau buvau įsikalęs į galvon, kad pilkas fonas yra pats geriausias viskam, nes neutralus: gėlei, žmogui, mano nemigai, tavo palinkėjimams ir dar gyvam galui dalykų, kuriuos aš pasakiau, tu nepasakei ir mes drauge vienu metu pagalvojome, bet nutylėjome. Tos šiukšlės ir akmenėliai ir visi neišsisakymai paprastai ir būdavo šiukšlės ir akmenėliai, nes pilką spalvą dažniausiai matydavau įtampos taškuose, kaip Gintautas Trimakas sako, dviejų plokštumų susidūrimo taškuose. Grindinyje arba sienoje, kurie tiek Žvėryne, tiek vėliau Pašilaičiuose būdavo pilki ir pilni mažų siurprizų – gabalėlių –akmenėlių-džiaugsmų-nusivylimų-gyvenimų-mirčių-nepaaiškinamų ciklų. Kalbant apie šiukšles… Esu linkęs vaikščioti gatvėmis nosimi žemyn, dažniausiai spoksau į tai, kas po kojomis, ir ten galima atrasti šaunių dalykų. Grindinio pilkumas yra puikus fonas sūrelio su aguonomis pakuotės reklamai, arba kokio baigiančio pūti klevo lapo paspartas. Lietuviai savo mene pilkos spalvos per daug nemėgo niekad, gal tik skulptoriai, kurių pavardžių neminėsiu, bet už tą pomėgį juos labai gerbiu.

slightly floating highly from the ground 4,  Kenji Miura

Bet čia ne apie skulptorius, ne apie Lietuvą, ir ne apie pūvančius klevo lapus. Čia apie Kenji Miura. Jis – japonas iš Šizuokos, šiuo metu gyvenantis Tokijuje. Paprašiau Kenjio prisistatyti. Linktelėjome vienas kitam be didelių ceremonijų, ir jis pradėjo: Esu nuolat kintantis, bet savitas ir individualus objektas. Fotoaparatas man leidžia suvokti save, taip pat kontaktuoti su pasauliu – tai nuolatinis mano tarpininkas, kaip neregiui lazda. Fotografija yra mano gyvenimo būdas, o ne pomėgis ir juo labiau ne darbas. Nors kiti įžvelgia liūdesį, vienatvę ar tuštumą mano kūryboje, aš esu tikras, kad vienatvė apskritai neegzistuoja tol, kol apie ją negalvoji. Kaip ir visa kita… Mano fotografijų objektai – gamta ir kasdienybės motyvai, bet man labiausiai rūpi procesas ir buvimas su jais, o ne pačios fotografijos. Gamtos detalės ir kasdienybė yra labai svarbūs dalykai, bet aš nuolat ieškau ryšio tarp savęs ir to, ką fotografuoju. Gamta yra visur, ir mes nuolat joje malamės kaip grūdeliai girnose, net miesto ore maišosi miško ir Tokijo oras, visa tai keliauja į kalnus ir atgalios per požemius į dangų ir vėl lietumi ant akmenų, kuriuos mano protėviai dėliodavo ne bet kaip. Žmonių mano fotografijose nėra, tačiau man svarbiau tai, kad jie yra priešais jas – štai, tu į jas žiūri, pavyzdžiui, ir tai puiku. Taip suprantu, kad mano kontaktas su tais objektais įvyko.“ Radau jį internete, šliaužiojantį miškais ir fotografuojantį šaknų atplaišas, kelmus, negyvus krūmus, medžius ir jų šakas. Atsidaręs jo profilį, pritrenktas fotografijos, kurią jis gamina, tikėjausi kokio nors formalaus prisistatymo, priešingo tam, kurį gavau el. paštu, būtų tikę kad ir japonų rašmenimis… Bet radau gana iškalbingą fotokamerų sąrašą, kuris, atrodo, visai neblogai atstovauja Kenjį. Tiesa, jis dar priduria, kad yra grafikos dizaineris. Bet užmerkiu akis šioje vietoje, grafinis dizainas Kenjio pilkumoje ir jo biografijoje man labai labai tolimas ir beveik nematomas.. Kenji Miura save dar vadina tiesiog Déclic, kurį, tiesą pasakius, nė nežinau kaip versti į lietuvių kalbą. Spragt? Čiaukšt? Nesijuok, kažkas tokio ir būtų lietuviškai, man regis. Prancūzų kalbos nemoku, todėl galvoju apie fotoaparato skleidžiamą garsą, kurį K. Miura pseudonimas iš esmės ir reiškia. Na, tas pakylančio ir nusileidžiančio veidrodžio ir atsidarančių užuolaidėlių garsas sunkiai pakartojamas, pabandyk prisiminti, ir suprasi apie ką kalbu. Nesu tikras kodėl, bet manau, kad tai labai svarbu, bandant gilintis į šio autoriaus kūrybą. 

a cycle and a speed,  Kenji Miura

Visų pirmą Kenji Miura mane išrengia nuogai ir pastato priešais savo fotografijas, o gal jos pačios prie manęs priartėja, apsupa ir užgula pilkumais, prieš tai nuvilkusios juodus matinius marškinius, kuriems trūksta dviejų sagų. Štai tau ir šiukšlės-akmenėliai… Jų pavadinimai angliški, bet ne visada tik “untitled” ar dar kokia beprasmė abtrakcija. Gal tavęs jis taip kaip manęs ir nepriblokš, bet galiu papasakoti, kodėl mane šitaip veikia. Kai mokiausi, man visada daug ir ilgai kalbėjo apie nenutraukiamą japonų ir gamtos ryšį ir išskirtinę pagarbą jai. Remdamasis tokia išmokta tiesa drąsiai sakau – Kenji Miura, bent jau kaip fotografas, yra labai labai japonas. Skamba keistai, taip pat kaip ir “truputį nėščias”, bet kitaip nemoku pasakyti. Žinoma, čia toks stereotipas, kurį išnaudoja kiekvienas filmas, knyga ir kiti kūriniai, demonstruojantys sakurų žiedlapius rankiojančius ir skaičiuojančius japonus, bet aš Kenjį matau kitokį. Jis man primena tą senovinį šintoistą, dalinantį pagarbą jį supantiems kami ir tampantį akmenėlius iš vieno sodo galo į kitą. 

if there is something out of darker bright; stone,  Kenji Miura

Tarp jo augalų ir kitokios gyvybės mačiau ir į abstrakcijas panašėjančių urbanistinių peizažų, ir kitokių detalių, bet ant svarstyklių tą šintoistinė Kenji Miura fotografija smarkiai nusveria visa kita ir aš šypsausi, nes manau, kad Kenjis man pritartų – akmenys irgi turi sielą. Jis pasidėjęs vieną, nesuvedęs ryškumo iki galo, fotografuoja jį ir girdžiu kaip ta bulvė-akmuo lėtai kvėpuoja ir ima eiti. Man ką, vaidenasi? Vaidenasi. Bet gražiai vaidenasi, man patinka akimirkai patikėti Kenji Miura ir ieškoti seno žvejo kadre, kurio pirmame plane – akmenų krūva. 

An old fishing port and an aged fisherman. There is a stone,  Kenji Miura

playing adagio,  Kenji Miura

Matau du medžius, kurie atrodo kaip išplėšti iš žemės ir apversti susmeigti atgal šaknimis į viršų. Nors medžiai europietiškai sultingi, man jų nesinori liesti, ir neliesdamas užtrunku kadre dar penkiolika sekundžių ir randu tai, kur Kenjiui skauda: kitaip tariant, randu saviškį punktumą, du kelmukus ir šakų krūvą, kuriais tikriausiai pavirs ir dar šaknimis aukštyn stovintys. Aš parašiau, kad Kenjiui skauda, bet visai nenorėjau pasakyti, kad jam skauda dėl to, kad kažkas pjausto medžius, ir tai niekaip nesusiję su buvimu japonu, ir net su skausmu nesusiję. Intuityviai spėju, kad ir jam tai buvo puktumas, iš kurio ir kilo fotografijos pavadinimas – playing adagio. Adagio yra ramiai, lėtai grojama muzikinė kompozicija, ir Kenjis čia fotoaparatu daro savo déclic, bet ne kaip isteriškas reporteris, tai déclic in adagio, japoniškas paspaudimas, kai vaizdas į kameros dėžutė ne lekia ir projektuojasi, o kažkaip keistai svirduliuodamas galiausiai susirango šviesai jautrioje medžiagoje. Kenjis detaliai aprašo techninius dalykus po nuotrauka, bet aš atkreipiu dėmesį tik į formatą – 6x6 cm. Apima keistas jausmas, nes man kvadratas visiškai nedera su adagio, bet štai žiūriu ir kvėpuoju ramiai, kadrą akimis valgau adagio, viskas sulėtėja, ir kažkoks remiksas, skambantis iš mano kolonėlių, ima skambėti medžių šakų girgždesiais adagio.

The forgettable future winter song,  Kenji Miura

Nosies galiuku prisiliečiu prie žolės fotografijoje ir bandau suprasti, ką man visa tai primena. Nieko kito nesugalvoju, tik ką tik beveik plikai nuskustą pakaušį, kurio tolumoje styro minčių stagarai, apžėlę ko gero visžaliais dygliukais. Tarp mano nosies ir minčių pagalių tolumoje guli kažkoks popierius – laikraštis, kartoninės dėžės liekana, ar kokia pakuotė, kada nors stovėjusi parduotuvės lentynoje. Skaitau pavadinimą ir galvoju apie tai, kad tas kartonas ir yra daina, apie kurią kalba Kenjis. Žiema priešakyje, ir daina apie žiemą pasimirš po sniegu, kai jis sumals kartoną į smulkias daleles popieriaus, kurį vėliau iš naujo kiaurai, kaip Parulskio pasakojime, peraugs žolė ir medžiai. Man patinka, kad Kenji fotografijas galiu vartyti kaip panorėjęs, ir pavadinimai neįpareigoja niekam, net kablelius galiususidėti bet kur ir labai greitai sukeisti prasmes vietomis, susukti tau galvą ir pabėgti, palikdamas tik vardą – Kenji Miura, parašytą ant to kartoniuko. Tu nė mirktelėti nespėsi, o aš jau būsiu kitame japono atminties gabalėlyje ir regsiu tau naują pasalą. 

out of the shoe-gaze, into the white 1,2,3, Kenji Miura

Žmonių batai būtų neblogi istorijų pasakotojai, matę savo gyvenimuose visko. Dažnai apie tai pagalvoju, turiu vieną batų porą, kurią mėgstu, nes ji patogi – su raišteliais, bet apsiauti galima jų neatrišant. Kai kaskart juos audamasis nenuvalau galvoju – kiek jie daug visko pažįsta ir kokie išsilavinę yra. Pasikalbėti būtų nuostabu, tik jie, padlos, tyli. Žadėjau tau naujus spąstus... Bet Kenjis toks paprastas ir natūralus, kad nėra kur ir kaip įkliūti. Jis rodo tai, ką mato batai – o mato jie švelnias sutryptos žemės abstrakcijas. Staiga pasijuntu lengvai plūduriuojantis ore priešais tą sausą saulės išsiurbtą žolę. Jei Kenjis rodytų šias fotografijas kokioje galerijoje, atspausdintas, ir pakabintas ant sienų, būtų labai įdomu pamatyti sklendžiančius žmones. Man patinka, kad K. Miura batai mato iš po šiaudų lendančią žalumą. Visi keliai veda į žalumą, o ne į Romą, nebent Romoje kas nors irgi žydi ir vaikštinėji Italijoje, o ne Japonijoje. Japonijoje visi keliai – į žalumą pas K. Miura.

falling into the black space and lie 1,2, Kenji Miura

Kritime į juodą erdvę japonas dar kartą atlieka salto mortale ir aš susmengu žemėn kartu su tais vėjo pabarstytais šiaudais. Tarsi žemės trauka ėmė ir suveikė, išrado pati save, šimtmečius neegzsistavusi, kaip ir žemės apvalumas žmonių sąmonėse. Negaliu pajudėti, tik pirštais kvailokai čiupinėju žemę po savimi kaip kokią krūtį, šaukiuosi motinos, sakau – Gaia, kur gi tu, po velnių, kai man tavęs taip reikia? Žemė suvirpa, aš atsistoju ir spoksau į savo siluetą, kaip gigantišką fotogramą žemėje, tarp šiaudų ir purvo, ir galvoju, ar japonas kalbėjo apie gulėjimą, ar apie melavimą. Gal apie abu... Gaia neatsiliepė, ji man pamelavo, motina žemė neatsiliepė, tik suvirpėjo kaip šalčio krečiamas gyvis, privertė mane atsikelti, ir štai aš, visu savo gražumu ir bjaurumu vienu metu, klausiu tavęs ir tavęs ir tavęs ir Gaia‘os – kodėl žmogus gimsta? Vienas išgalvotas veikėjas sakė – dėl gražesnio ir geresnio rytojaus, todėl...

repeat itself, sweet collapse, Kenji Miura

all day in a moment as a light, Kenji Miura

Sukimasis ratu K. Miura fotografijose jau ne pirmą kartą pasirodo visu gražumu. Japonas kaip koks Alvydas Lukys pasistatęs vazoną su mirusiu krūmu, o šalia priklijavęs kitą kadrą, kurio nesuprantu, bet perskaitęs pavadinimą imu vyniotis kaip kilimas į viena didelį ritinį, kol mane suslegia ir nebeturiu kuo kvėpuoti. Prisimenu visus kartus, kai dusau, skendau, ir jie visi kartojasi vienu metu, bandau atsimerkti, išlipti, ir negaliu, ir tas keistas, salsvas jausmas, kai bejėgiškai pasiduodi kilimo ritiniui ir nustoji kvėpuoti, vanduo ir vėjas nusitempia savais keliais, ir velkiesi kaip koks „Žmonių“ žurnalo viršelis Savičiaus gatve. K. Miura krūmas, žinoma, ne popierinis, ir niekur jis nesivelka, dešiniame kadre susidaro įspūdis, kad jis tiesiog išgaruoja, kaip senovinė blykstė – pokšt ir baigta. Kaip drugelis, išskrendi, keli mostai sparnais ir labanaktis. Viskas velniškai iki skausmo paprasta ir aišku.

surface of the fallen calm wind and the power, Kenji Miura

K. Miura žiūri į šviesą ir kartais pamiršta fotografijos objektą, dėl ko jį tik dar labiau mėgstu. Jis nufotografuoja šviesą ant kažkokių stagarų ir pavadina tai šviesa, talpinančia visą dieną, ar bent aš leidžiu sau šitaip interpretuoti jo neeilinį pavadinimą. Jaučiu vėjo draskomą nuo veido odą, tik vėjas jau ne dabar, o vakar, užvakar, praeityje. Japono pilkume kažkokiu būdų sugebu iškliedėti savo ir svetimas praeitis, atsigulu ant uolų ir tampu šiaudu, kuris nė kiek nesistengia pozuoti K. Miura objektyvui. Guliu tik tam, kad gulėčiau, kad vėjas dar ateityje mane nuneštų nežinia kur, galbūt su Kenjiu dar susitiksime kitur, galbūt kitą kartą aš būsiu tas pats šiaudas, tik krisiu į juodą erdvę arba į mane žiūrės japono batų padai, arba klausysiuosi tylaus svetimo šūkavimo "Gaia, Gaia, Gaia", ir tylėsiu, krūptelėsiu kaip pažadintas iš miego šuo ir toliau suksiu viską ratu. 

Kaip aš nekenčiu peizažų

Untitled, Tom

Man nepatinka peizažai. Paprastai peizažas sukelia asociacijas su važiavimu automobiliu kokiu nors nuobodžiu greitkeliu, kur vaizdas susilieja į vieną liniją, kuri vienus vimdo, kitus migdo, o man tiesiog nuobodu. Gerai, kad automobiliuose paprastai aš būnu tas, kuris turi žiūrėti vertikaliai, o ne horizontaliai. Kitaip man imtų niežėti padus, o batų, žinoma, susitalpinęs galinėje sėdynėje, nepradėsi nusiavinėti, ir prakaituotų delnai, ir norėčiau užsimerkti, kad taptų dar nuobodžiau. Ir veikiausiai ne tik nuobodulyje esmė, bet ir tame, kad kartais tiesiog žiūri ir nesugalvoji, į kur reikia žiūrėti. Nežinau, ar čia peizažas blogas būna, ar jo autorius, ar abu kartu. Žodžiu, kai žiūriu į peizažą stačiakampyje, man norisi eiti namo. Ar bent jau nusisukti, arba pradėti kokią nors kalbą apie nieko nereiškiančius dalykus, arba krapštytis panages, kas yra negražu tokiose vietose, kur peizažai kabo... Aš ne maištauju, bet panagių krapštymas – panašiai kaip telefono išsitraukimas iš kišenės šiaip sau. Nežiūri kiek valandų, žinai, kad negavai jokios žinutės ar elektroninio laiško, niekas nepaspaudė „mėgstu“ tavo instagrame, feisbuke, ar dar kokiame nors buke. Apsimeti, kad ką nors veiki, kad tik kuo greičiau pasitraukti nuo to peizažo, lyg jis būtų kas nors, ko nepasiilgai, nemyli, ir visai visai nenori sutikti, apkabinti ir pabučiuoti.

Untitled, Tom

Visa tai rašau dėl to, kad nusprendžiau štai ką – egzistuoja toks žanras, pavadinimu naujasis peizažas. Nuo jo nepykina, jis nemigdo, ir, beje, jis beveik išpildo mano svajonę – tai fotografija, primenanti tai, ką norisi nufotografuoti tuo metu, kai vairuoji, bet negali, nes... vairuoji. Kartais tai gali būti absoliutus niekas – S. Žvirgždo receptais nesinaudojant net, gali nebūti nei karvės, nei stulpo, nei rūko, bet jauti kažką, kas verčia nuspausti,ar bent norėti nuspausti tą prakeiktą mygtuką.

Untitled, Tom

Apie autorių nežinau nieko, išskyrus tai, kad jis save vadina Tomu, ir dar prie Tomo prirašo KINETIC su apversta N. Man labai patinka kinetinės skulptūros, bet jų Tomo fotografijose nėra, ir net nesitikėjau jų rasti ten. Pasakiau, kad žinotum, nes tau juk svarbu žinoti, kas man patinka, ar ne? Aišku, kad svarbu. Be kinetinių skulptūrų man patinka Tomo naujieji peizažai. Jis visus juos vadina "Untitled", ir manau, kad daro teisingai, nes duoti pavadinimus tokiems darbams kaip jo būtų ne tik gėdinga, bet ir nelabai prasminga. Buvimas be pavadinimo man tik palengvina žiūrėjimą...

Untitled, Tom

Ar juos galima vadinti peizažais neturiu jokios spalvos supratimo, bet man tai grynų gryniausi naujieji peizažai, kuriuos matyti malonu. O dar maloniau apie juos galvoti... Man kartais liūdna, kad pritrūkstu žodžių kam nors apibūdinti, bet jausmas, žiūrint į tą tikriausiai geležinį šimtakojį yra nepakartojamas. Jis toks „netyčiukas“, kreivas, bet tikriausiai sąmoningas. Jeigu tai tikrai traukinys, tuomet gal ir tikrai netyčiukas. Nuklysiu į lankas ir papasakosiu trumpą istoriją, kodėl manau, kad tai gali būti netyčiukas. Fotografavau ant pylimo, prie bėgių. Metrais nuo manęs iki bėgių buvo labai mažai, tik aš buvau gerokai virš jų – traukinys šliaužė savo duobe geležiniu takeliu kaip kokia sudžiūvusi Neris, tapusi mediniu pagaliu. Fotografavau ne peizažą, o žmogų, ir mano intymią akimirką sudrumstė mašinisto pyptelėjimas ir pamojavimas. Supratau tai kaip prašymą – suskaičiuok mano vagonus. Visada džiaugiuosi, kai manęs kas nors ko nors prašo, todėl trumpam palikau E. Ramybėje šalti ant pylimo ir nusisukau į traukinį. Dar nemačiau, kad toje juostoje išėjo, bet numanau – kreivas peizažas su dideliu traukinio užpakaliu, nes iš susijaudinimo nespėjau. O traukiniai šikančių, tokių kaip aš, nelaukia. Bet kadro kreivumas, jei jis ten yra, buvo netyčiukas – džiugesyje visai nesvarbu, kokiu kampu laikai kamerą – svarbiausia tampa laiku nuspausti mygtuką. Kuo ilgiau žiūriu į Tomo traukinį, tuo mažiau man atrodo, kad jis apskritai judėjo, ir neabejoju, kad Tomas fotografavo tą pilkumą, į kurį norisi įkišti rankas ir juo išsitepti veidą, o traukinys tik kaip detalė, kad neužmirštum, kur kiši pirštus. Toks peizažas kaip šis galėtų kabėti ant sienos ir lašėti savo pilkumu man ir mano svečiams ant galvų. Čia nuobodulys ir pilkumas yra medus, kuris pats skaniausias su žaliais agurkais. Dabar žinau, kuo kitą kartą pavaišinsiu svečius... Tik reikia šitą pilką masę pasikabinti ant sienos iš pradžių.

Untitled, Tom

Tomas braižo žemėlapius. Naujasis peizažas nuo peizažo tuo ir skiriasi – jame yra žemėlapis. Ir čia vėl tas puikus pilkumas, kuriame, atrodo, kaip mėnulyje, prarandi svorį ir šiek tiek pakyli nuo žemės. Ir tame žemėlapyje, kartografijos paminkle, tiek daug visokių dalykėlių. Neapmyžtas šunų sniegas, kuris atrodo tirpstantis, bet iš tiesų jis gremėzdiškai voliojasi ant pageltusios vejos ir nekur neketina trauktis. Ta perėja mano batų raištelius suriša taip, kad bėgdamas pas autobusą kaip sūnus paklydėlis pargriūčiau ir nusibalnočiau kelius, nesvarbu, kad jie kelnėse, kartu su kelnėm prasitrinčiau, iki lengvo kraujo, tokio, kuris lengvai dvokia asfalto purvu ir odos atplaišomis. Kol beviltiškai bėgu į geltoną autobusą, kuris ten žiba savo raudonais stop žibintais, pilku keliu šalia greičiausiai vos juda koks nors senas Chrysler‘is. Nežinau kodėl būtent Chrysler‘is, bet tai juk visai nesvarbu. Jis juda, mato mano kovą už būvį, ir prieš pat man krintant veidu į bordiūrą ir į tą gremėzdišką sniegą, jis parodo posūkį dešinėn, kerta mano perėją, ir nuvažiuoja į parduotuvę pieno. Kaip gaila. Nežinau, ar spėčiau į autobusą, tame pilkume jis vienintelis turi svorį, jis lekia šviesos greičiu, kai jam norisi, ir gali būti, kad vos man įsirėžus į asfaltą jis nuspaustų greičio pedalą ir nuvažiuotų, o duslintuvas iš manęs juoktųsi dusliai, kaip jam ir priklauso. Kaip koks džiazmenas, kurio nekenčiu panašiai, kaip peizažo. Bet durys dar atviros, gal spėsiu, gal ta figūra sustabdys šviesos greitį, kaip koks super herojus. Pabučiuočiau batą tai figūrai, jei ji tokį avi, ir lipčiau vidun. Nors nė neįtariu, kur jis važiuoja, bet Tomo peizaže jis man svarbus, kad trūks plyš turiu jį pasiekti, net su prakirstais keliais ir supančiotais raišteliais. O jei ir nepasiseks, man patiktų gulėti toje klastingoje perėjoje kruvinais keliais, pamatyčiau šviesos greitį, niekada nemačiau. Mojuočiau figūrai, kuri greičiausi spėtų į autobusą savo kelnių atplaišomis ir linkėčiau gero kelio, sakyčiau, su dievu jums, gerbiamasis, likite sveiki!

Untitled, Tom

Tikriausiai visa tai labai asmeniška, ir daugelis aplenkia Tomo peizažus, sakydami, kad tai neprofesionali fotografija, kurioje nespindi saulėtekis ir augalai ir uolos neatrodo taip, kaip kelionių agentūrų lankstinukuose. Gal saulėtekis ir nespindi, bet nematomu taku nueiti pabūti tarp tų medžių norėčiau. Čia ir vėl viskas piktorialistiškai tiršta, ir šitas žieminis kadras primena karštą vonią, kai viskas aprasoja tiek, kad viskas, ką matai veidrodyje – blanki odos spalvos versija. Bandau galvoti apie vėją, jis tikriausiai nestiprus, šaliko taisytis kas dešimt sekundžių netektų, ir galėčiau ramiai nuklampoti ten, į patį vidurį, į fotografijos centrą. Sugadinčiau Tomo naująjį peizažą, bet tai vertas tokios nuodėmės peizažas. Negaliu pasakyti, kas būtent jame yra tokio, kaip ir kituose, ankstesniuose ar vėlesniuose. Bet kaip jau minėjau, akių ir proto jie neerzina, tik įsižiūrėti reikia. Man atrodo, kad šiandien žiūrovams kartais sunku tai padaryti, kol fotografas nesudėlioja visko taip – štai jums akcentas, džiaukitės, plokite. O dabar pagalvojau apie R. Treigį, kuriam kada nors paskirsiu atskirą tekstą… Bet jis kažkuo panašus į Tomą, ar Tomas į jį. Tame sniege net voliotis nesinori, iš kažkokios pagarbos, tik nežinau kam, Tomui ar sniegui. Norisi tik susipažinti su medžiais ir toliau ilgai ilgai ilgai ilgai žiūrėti į tą baltą tirštą košę, kol joje, kaip ir debesyse, imi matyti pačius įvairiausius dalykus.

Untitled, Tom

Štai ir saulėlydis. Saulės blynas čia kitoks, jis jau atsirėmęs į medžius, neskleidžia savo romantikos per ištisą kadrą, jis ten tiesiog kabo ir šviečia, kaip koks toršeras be galvos. Ar naujasis peizažas yra tas pats peizažas, tik su mažiau ryškumo? Techniškai, taip, turbūt. Tik dar reikia pridėti savo vaizduotę ir meilę fotografijai. Saulės blynas ir horizontas be “fokuso” apsitraukia tokia plėve, ir pasijuntu lyg man ant galvos Tomas būtų uždėjęs polietileninį maišelį. Kvėpuoti galiu, ir matau viską puikiausiai, tik viskas yra ne priešais mane, o už kažko, ko įvardinti negaliu. Tai ir oras, ir erdvė, ir atstumas, ir… Lengvai pasišiaušusi kairė kadro pusė primena mūsiškes kopas. Neturiu jokių sentimentų kopoms, bet man patinka galvoti apie tą ežišką kairę pusę, kurios neįžiūriu, tik nujaučiu. O kažkur tame danguje skrenda žmonės, pripildę lėktuvų sėdynes savo užpakaliais ir skrandžio turiniais, laptopais ir verslo reikalais. Smagu žiūrėti į juos pro polietileninį maišelį ir džiaugtis, kad aš vis dar čia, o ne ten, su jais. Nes mano kava termose skanesnė už tą, kurią lėktuve super seksuali stiuardesė jiems patiekia be priekaištų tvarkingomis rankutėmis.

Untitled, Tom

Untitled, Tom

Naujasis peizažas gali būti ir labai trumpas. Kiek čia – dešimt metrų iki artimiausio medžio? Bet žemėlapis čia ir vėl veikia, matau vingį, ir nežinau kas už jo, man smalsu, aš kaip stirna, spoksau savo žinduoliškomis akytėmis, ir nežinau, ką valgyti snieguotame Tomo peizaže. Norėčiau tapti gigantišku šliužu, sraige, kuri prašliaužia tą vingį, ir jai nusispjauti, kas už jo – svarbiausia rasti dar kokį želmenį, kurį bus galima sučiulpti per naktį, kol šeimininkas nemato. Gaila, kad sraigių žiemą nebūna, ir mano svajonė neišsipildys, nebent užmigęs susapnuosiu, kaip slenku, tapęs modifikuotu šliužu, mintu sniegu ir jo šalčiu ir drėgme, ir medžių kvapu. Sutinku šunį vedžiojantį žmogų, jis manęs nemato, nes po galais, tai sapnas, jam nusišikti, sraigė aš ar narkomanas, aš jam tiesiog neegzistuoju. Taip kaip man neegzistuoja įdomus peizažas ant sienos, nes tokių tiesiog nebūna. Tegyvuoja naujasis peizažas.

Untitled, Tom

Atsidūręs tokioje pievoje nežinau, kaip elgtis. Bijau erkių, nenoriu eiti niekur, man patinka čia stovėti. Šita Tomo fotografija labiausiai primena paprastą peizažą, bet vistiek ji nėra šiaip sau peizažas. Čia aš ir vėl matau tą plėvelę, būnu celofaninis maišelis kybantis ore, ir galėčiau nusklęsti tolumon ta auksine šviesa. Bet tai pernelyg tingu ir beprasmiška, nes būti čia vienas malonumas. Skaičiuoju žoles, žinodamas, kad niekada gyvenime jų nesuskaičiuočiau, nes paprastai pametu skaičių ties keturiasdešimt keturiais. Medžių trikampiai žavūs, ir nenorėčiau, kad vėjas juos būtų sustūmęs kitaip. Tomas, tikriausiai, irgi nenorėtų. Ta nesuskaičiuojama žolė man atrodo kaip jūra, o kai esi celofaninis maišelis – jūra niekada nebūna iki kelių, ir apie bet kokią drąsą galima pamiršti. Bet net jei ir pavyktų, nenorėčiau drumsti ramybės, kurią Tomas čia sustabdė amžiams. Akimis bėgioju iš kairės į dešinę, nerandu kur žiūrėti, visai kaip paprastame peizaže, bet atmosfera čia gera, ir fotografija gera, nes man nesinori nei trauktis telefono, nei pabėgti. Čia norisi sulaukti ilgesio, apkabininimų ir bučinių. Tu juokiesi dabar, ar ne? Aš irgi juokiuosi, viskas tvarkoj. Matai, paprastuose peizažuose niekas niekada nesijuokia. O čia situacija visai kitokia. Jeigu tu nori eiti, tai eik, aš pasivysiu, nebijau kad tu praginsi už miško kampo, nes pasitikiu tavimi, o aš dar paskaičiuosiu žoles. Keturiasdešimt keturi ir viskas baigta. Ateinu, ateinu, nesinervink.

Untitled, Tom

Ir vėl košė, ir vėl asfaltas, tik šį kartą mano keliai sveiki, stoviu ir žiūriu į geltoną kadro pusę. Tai klaida, grubi, sugadintas kadras, išmesti, sunaikinti, ir taip toliau, visi sako. Tomas protingas, jis žino kad šitas peizažas gražus. Ta geltona ne grėsminga, bet norisi eiti tuo bordiūru, kaip kokiu lynu,stengiantis nenukristi, tolyn į tirštą gatvės peizažą. Neisim į kitą pusę, tikrai, šita pusė mums puikiai tiks, pamatysi. Tereikia saugiai praslysti bordiūru, ir mes jau kitame kadre. Kai kuriomis nuotraukomis reikia ir galima džiaugtis trumpai, kad norėtųsi grįžti. Ką gali žinoti, gal kitą sykį, einant atgal, norėsis eiti ta geltonaja puse, ir kitoje pusėje lauks dar vienas geras Tomo peizažas.

Untitled, Tom

Tikriausiai su Tomu stovime ant tilto. Čia viskas taip tiršta, rausva, bet nesvetima, tūkstančius kartų mačiau tokį vaizdą ant tilto, kuris veda į Akropolį. Gal ir Atėnuose toks yra, kas žino... Čia nesinori daryti nieko, nebent kaip vaikystėje, kai mėtydavome pagaliukus į Nerį vienoje tilto pusėje ir bėgdavome pažiūrėti kaip jie išplaukia kitoje, ir dingsta upės dugne arba keliauja horizonto link. Horizonto... Upės vingio link. Atsiprašau. Tikriausiai dargana, pusiau lyja, aš sveikas, ir mano seilė švari, ir vairuotojas nesupyktų, kad vieną kitą numesčiau jam ant stiklo. Bėgčiau pasižiūrėti, kaip kitoje pusėje mano seilė keliauja horizonto linkant kažkieno lango, jau penkis kartus nubraukta valytuvo, bet nesvarbu, ji vistiek kažkur ten. O gal tas automobilis, drauge su savo vairuotoju, nukeliaus kur nors, kur dar nebuvau. Tai bent. Aplankysiu nematytą vietą. Juk tai puiku. Persisveriu per turėklą, bet nespjaunu, tik džiaugiuosi tuo lipniu peizažu, dekoruotu automobilių žibintais, mano pusėje raudonais galiniais, kitoje – gelsvais priekiniais. Pakeliausi kitą kartą. Dabar daug įdomiau stebėti, kaip žibintai atsiranda iš kažkur, lyg kokios dujos, kurios čia matosi, čia jau nebe, ir man lengvai sukasi galva nuo minties, kad kiekvienoje mašinelėje groja kažkokia muzika, tikriausiai vyksta pokalbiai, kas nors planuoja pirkinius ateinančiai savaitei, o kiti patyliukais laukia namų ir lovos, nes mylėsis kaip pašėlę. Vaikai galinėse sėdynėse galvoja apie žaidimus, kuriuos žais, kai baigsis tas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monotonišką liniją pašonėje...

Tomas flickr'e