Apie Marijaus Bružilos fotografiją / vaikiški fotografijos prisiminimai ir įspūdžiai /

M. Bružila. Iš serijos "Materijos"

Apie Marijų Bružilą ir jo fotografijas kažką pasakyti noriu jau labai seniai, bet vis apninka tas balto lapo kompleksas, ar kaip ten jį vadina. Pasisakyti visad trukdė tai, kad Marijaus fotografijos taip labai žavėjo prieš ne vienerius ir dvejus metus, o truputį anksčiau, ir neramu, kaip gi čia savo vaikiškus prisiminimus papasakosiu. Šiandien žvilgsnis į jas dar kitoks, bet patinka jos man ne mažiau. Neslėpsiu, kad M. Bružilos vaidmuo mano fotografijos suvokimo ir skonio fotografijai vystyme – didesnis nei didelis. Jis buvo tas autorius, kurį galėjau žiūrėti kasdien internete ir net galėjau parašyti jam žinutę ir sulaukti atsakymo! Nežinau kodėl, bet kai šiandien galvoju apie tai, ką per tuos dešimt ar panašiai metų pamačiau Marijaus fotografijose, norisi jį palyginti su viena gana didele fotografijos figūra - Marijaus Bružilos fotografijos man visuomet primena Vitą Luckų, o patį autorių dažnai mintyse palaikau sumažinta Vito Luckaus versija.

M. Bružila. Iš serijos "Кони привередливые"

Darbe V. Luckus, po darbo televizoriuje ir vėl V. Luckus. Paskutiniu metu daug galvojau apie jį ir šįryt eilinį kartą pagalvojęs nutariau pažiūrėti į „mažojo“ V. Luckaus - Marijaus fotografijas dar kartą. Prisimenu, kaip būdamas paaugliu žavėjausi M. Bružilos nuoseklumu rodant darbus ir fotografuojant analoginiu būdu į juostelę. Tada visi norėjo turėti skaitmeninį fotoaparatą, dabar atvirkščiai, ir visoje šitoje situacijoje tikriausiai gražiausia ir yra tai, kad Marijus visada tiesiog džiaugėsi fotografuodamas ir nieko nenorėjo. Niekada nebandė pasipuikuoti, taip pat ir nesikuklino – tiesiog darė tai, kas gaudavosi ir, tikriausiai, patikdavo jam pačiam. Visad likdavau sužavėtas stipraus grūdėtumo, neryškumo, subraižymų ar dar kažko kitokio, nei tuo metu visi stengėsi išgauti ir parodyti, ir dažniausiai pagalvodavau – jis iš Klaipėdos, kaip ir R. Treigys, todėl jiems taip puikiai ir sekasi. Vaikystėje mano a.a. tėvas sakydavo: „aš klaipėdinis, man smegenis sūrus vėjas prapūtęs“.

M. Bružila. Žmogus vandenyje braido

Mokiausi fotografuoti ir, kaip minėjau, Marijus man buvo vienas autoritetų, tačiau niekada ant savęs nepykau žiūrėdamas į jo darbus. Su kitais autoriais būdavo kitaip – žiūrėdamas Viktorijos Vaišvilaitės darbus susierzindavau, kad nemoku žiūrėti į viską paprasčiau, pasijusdavau gremėzdiškai, o Dariaus Jurevičiaus darbai išmušdavo iš vėžių savo turiniu. O M. Bružila atrodė tarsi būtų kažkur kitur – buvau vaikas ar paauglys ir tai, ką mano akys matydavo jo darbuose, protas nustumdavo į tas kitas lentynas, ne prie interneto fotografų būrio, o prie A. Sutkaus, V. Šontos, V. Luckaus, R. Treigio ir visų kitų, kuriuos tuo metu laikiau aukščiausiais. Ir greta jų kukliai stoviniavo M. Bružila su savo „sudegintais“ pinhole‘iukais, rausvomis liepsnomis juostelėse, žiedais ir visokiausias raibuliais kadruose.

M. Bružila. Iš serijos "Pakrantė"

Marijui paviešinus naują darbą man kildavo begalinis noras eiti ir fotografuoti. Pasiimdavau „skaitmeną“ ir eidavau. Turėti skaitmeną norėjau ne mažiau už kitus jaunus pretendentus į fotografus-mėgėjus, ir turėjau, tik ne visada žinojau kaip su ja elgtis. Grįždavau su šimtu ar keliais fotografijų ir kompiuteriu bandydavau padaryti ką nors bent iš toli panašaus į tai, ką parodė M. Bružila. Nepavykus pasiimdavau Zorki ar Zenitą, o vėliau ir Nikoną, ir už mokyklinius dienpinigius nusipirkęs juostelę eidavau tą patį maršrutą dar kartą, šįkart su juosta, „kaip Marijus“. Pašilaičiai – Akropolis - Senamiestis - autobusu atgal Kalvarijų gatve į Jeruzalę, Baltupius, ir vėl namo į Pašilaičius. Kompiuteriu klijuodavau skaitmeninius kadrus ant nuskenuotų juostelių ir atvirkščiai, nes du kartus eksponuoti juostelės nemokėjau, o M. Bružila taip darė dažnai.

M. Bružila. Iš serijos "Buvau padubliuoti"

Pradedantys fotografuoti jauni žmonės dažniausiai mąsto „po vieną“. Ir aš taip dariau. Galbūt dėl tos priežasties Marijus irgi žavėjo savo fotografijomis – jis dažnai rodydavo serijas, ir jos būdavo turiningos, geros, jos traukdavo skersvėju per paaugliškas mano emocijas. Dar Marijus fotografavo kvadratais. Dar jis dažnai parašydavo po fotografija žodį „pinhole“ ir tas žodis ėmė asocijuotis su keistais, deformuotais, neryškiais, bet kažkuo labai jaukiais vaizdais. Dar Marijus mokėjo juokauti. Besiporuojantys galvijai fotografijose tampa modeliais, besidalinančiais svajonėmis, maudynių jūroje vaizdai priblokšdavo savo erdvėmis ir tuo, kad viskas šiek tiek kvepėjo didesniu ar mažesniu pokštu. Dar Marijus eksponuodavo visą juostelę su perforacijomis. Dar Marijus parodydavo keistų spalvų, švelnių ir agresyvių kontrastų. Dar Marijus fotografavo „žuvies akimi“ ir mano vaikiškai veikusiai vaizduotei tai buvo patys rimčiausi atrakcionai. Jei kalbėti visai nuoširdžiai – manau, kad Marijus mylėjo fotografiją.  Ir dar. Marijus labai mylėjo savo žmoną ir jo fotografijos apie tai kalbėdavo labai subtiliai ir gražiai.

M. Bružila. 205

M. Bružila. Be pavadinimo

M. Bružila. Iš serijos "Deimantai mylimajai"

Marijus Bružila fotokūdroje

Gabija Kielaitė ir vienos sienos varvėjimo istorija su Kiaušiniu

Visada mėgau matyti kaip kas nors teka vertikaliu paviršiumi. Nesvarbu, ar tai į sieną mestas kiaušinis, ar balkono lango stiklu slystantis blynas, mestas iš pykčio ir nepagarbos, arba lietaus dulkinamo namo sienos verksmas lapkričio viduryje. Tas tekėjimas patogiau vadinamas varvėjimu. Varvėjimas apskritai yra malonus. Išskyrus varvančią nosį... Ypač malonus toks, kuris varva lėtai, ir įsigeria į paviršių, kuriuo varva, ir pamažu popierius tampa „apsėstas“ vandens, dažų, klijų ar bet kurio kito „varvalo“, jis viską sugeria ir pats tampa vandeniu, dažais, klijais. Kitaip tariant, popierius tampa „varvalu.“ Čia jau beveik Briusas Li...

Kartais taip nutinka, kad autoriai, kaip kokie klijai, varva kūrybinio pasaulio paviršiumi, ir visai nereikšminga ar jie rašo, ar fotografuoja, ar dar ką nors daro. Bet jie padaro viską taip, kaip tu visada svajojai, arba būtent taip, kaip kiekvieną sykį darai pats. Žinoma, tai savimeiliškas manymas – autorius daro taip kaip aš, o ne atvirkščiai. Turbūt tai natūralu, nors autorius galėtų pagalvoti tą patį, ir irgi būtų teisus. Skirtumas tik tas, kad aš ir tu – žiūrovai, mes tik galvojame, o autorius jau nuėjo ir padarė.

Untitled, Gabija Kielaitė

Gabijos Kielaitės fotografijoje yra daug varvėjimo. Ateityje labai norėsiu pakalbėti apie visą G. Kielaitės fotografiją, nes ji - puiki jauna autorė, tačiau šį kartą apie vieną, tą kuri labiausiai varva, kuri neturi pavadinimo. Matau raudoną sieną, kurios raudonumas dvigubas: apipaišytos sienos uždažytos tamsesne raudona, bet vistiek įžiūriu senąjį, originalų raudonumą ir žydrus dažus, kažkieno anarchistinio meno ar meninio anarchizmo [?] apraiškas. Siena apačioje baigiasi pilkai ir aš imugalvoti apie riešutų duoną. Valgyti nenoriu, prisimenu kūrinį, bet ne patį tekstą, ir net ne filmą, o knygutę. Popierių prisimenu. Sustoju, visai taip pat kaip sustočiau pats eidamas pro Riešutų g. pastatą nr. 8 ir spoksau į varvėjimą, kuris toks, lyg varvėtų jau tūkstantį metų, nesustabdomai, tiesiai į grindinį, į žemės gelmes. Tūkstantį metų šitas pastatas čia nestovi, ir apie grindinį tūkstantį metų galima tik pasvajoti, bet man atrodo, kad varva čia kažkas panašaus į buvimą vienam kambaryje žiemą, kai nuo stogo čiuožia sniegas, varnų dar nėra, už lango pusiau lyja, ir svajoji kad bent kokia musė palaikytų tau draugiją. Prieinu artyn, pirštais vedžioju tarpplyčius, bandau surasti kur prasideda skirtinga raudona. Kilnoju galvą ir žaidžiu tetrį - viršuje kelios raudonesnės plytos krenta tiesiai man į gerklę, o aš nespėju jų apversti, kad susidėtų tobulas stačiakampis. Visiškai pamirštu kairę kadro pusę, kam man tie atviri varčiukai, koks skirtumas. Tikriausiai nederėtų jos pamiršti, nes ten - pašto dėžutė, nuo kurios neturiu rakto. Gal ten kokia Omnitel sąskaita, o gal Lietuvos dujų sveikinimas su vardadieniu? Kai net musės draugija praverstų, Lietuvos dujos pradžiugintų dar labiau, prisimindami mano vardadienį. Gabija man palieka išėjimą iš kambario-sienos raudonumo vienutės – dešinėje pusėje matau pusantro centrimetro storio plyšį, kuriuo galiu ištrūkti į žolę, dangų, kur greičiausiai irgi kas nors varva, bet ne taip skaudžiai kaip čia. Storį matavau su liniuote, mano monitoriuje jis lygiai toks - pusantro centimetro. Įdomu, ar Gabijai ką nors reiškia tokie skaičiai kaip vienetas ir penketas ir kablelis tarp jų. Tikriausiai ne, nesugalvoju, kodėl turėtų. Nežinau, ar kas nors pateisins ir supras mano žodžius, bet pasakysiu, kad jeigu fotografija bent kiek geba įgnybti, vadinasi ji gera. Aš čia ir vėl su savo Barthe'izmais. Bet tas punktumas šiuo atveju mane ne puncture'ina, kaip įprasta, o perveria kiaurai. Gabija žnaibosi su šiuo kadru ir man patinka ten stovėti, kaip ji stovėjo. Žiūriu į pilkumą apačioje, kurį baigia užmušti tūkstantmečio varvėjimas, ir prisimenu Eugenijų Cukermaną. Taip, Cukermanas irgi varva ir aš beveik patikiu, kad šita siena bando imituoti Cukermano varvėjimą, ypač ten, kur pilka, kur stačiakampiai praranda kampus, ir kur drėgmėje ima rastis žaluma, nesvarbu, kad ant mirusio cemento, vistiek ten kažkas gyvena. Ar Gabija nufotografavo Cukermano varveklius Riešutų gatvėje? Greičiausiai ne. Tai tik simpatiška raudona siena, smarkiai besiprašanti remonto. Bet aš vistiek prie jos sustoju ir ilgai ilgai žiūriu, metu kiaušinį, ir prisidedu prie tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo. Gera prisidėti prie istorijos, net jei tai kukli vienos sienos tūkstantį metų besitęsiančio varvėjimo istorija su kiaušiniu...

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.4

greenstuff, Linas Vaitonis

Ketvirtą kartą sakau viso gero keletui savo flickr'e stebėtų fotografų, su kuriais keliai pamažu išsiskyrė ir šiandien tai, ką jie veikia man nebeįdomu arba jie tiesiog nustojo ką nors veikti su savo fotoaparatais. Tiesa, čia kartais gali pasitaikyti ir tokių paveikslėlių, kurių autoriams nesakau viso gero, nes dar tikiuosi, kad pradžiugins, bet vistiek parodau tuos kadrus, kurie kažkada privertė paspausti tą nelemtą "follow".

ზესტაფონი, ფერო, nato bagrationi

r001-002, nato bagrationi

დიღომი, nato bagrationi

r001-020, nato bagrationi

The Great Hunter 1, SleepLab

Outcome of storm, flaveris

Rainbow cut, flaveris

Clemens Fantur

Clemens Fantur