Alisa Aiv ir maišelio istorijos

Ilgą laiką nerašiau. Ilgą laiką nerašiau apie fotografiją. Tiesą pasakius, stengiausi jos net nežiūrėti. Žinojau, kad ateis diena, kuomet šermukšnių raudonumai įkyrės ir ims skaudėti kažkur tarpuaky. Dar vaikystėje nusprendžiau, jog tai reiškia poreikio žiūrėjimo į kažką atidžiau atsiradimą. Dar iki atsirandant tam poreikiui buvau netiesiogiai priverstas vėl pažvelgti į fotografinius atspaudus. Šiandien į juos žiūriu jau du mėnesius kasdien po 9 valandas. Nežinau ar tai reikėtų vertinti teigiamai ar ne, bet žiūriu į vaizdus, spausdintus daugiausiai dar iki man gimstant, ką jau kalbėti apie jų sukūrimą. Apie autorius, kurių darbus vartau paskutinius du mėnesius, be abejonės, papasakosiu ateityje, kol kas ne apie tai.

Ilgą laiką nežiūrėjus į fotografijas ir apie jas nerašius ir vėl aplanko jausmas, lyg būčiau prie baltos sienos kalamas Maximos maišelis. Tarsi įpareigotas, tarsi užgautas, tarsi sutrupintais kelių sąnariais. Nežinantis ką pasakyti. Bet tai tik jausmas, kuris praeis kartu su metų laikų nuotaikomis, Pavilnio sodų gyventojų norais ir neviltimis ir bepročių sukeliamomis avarijomis.

moscow

Rusijoje gyvenanti fotomenininkė Alisa Aiv nufotografavo tokią sieną, apie kurią rašiau ką tik, tik maišelio jos kadre nėra. Kitaip tariant, manęs ten irgi nėra. Alisos siena elastinga, judri, bet mažai kuo skiriasi nuo betoninio Berlyno peilio. Iki sienos maišeliui kelią pastoja tvora, regis, pranešanti apie Gorkio parką. Asfalto grūdais bandau patekti arčiau ir suprantu, kad vieta man jau paruošta. Ir net ne viena. Minkšta siena jau suvarpyta smaigais, kuriais galėsiu kalti save prie jos tol, kol pats Gorkis nusišypsos. Galimas daiktas, kad jis jau šypsosi, stovėdamas ant tų pastolių, kuriuos aš, būdamas ne prasčioku maišeliu, pastebiu atsirėmusius į mano baltą kankinimų teritoriją. Maksimai, tu toks kartus kartais būni, ką man su tavimi daryti? Šypsokis, nes Maskva tavo ašaromis tikrai netikės niekuomet. Tavo socialinis realizmas kišenėje, kol šypsaisi, užmaukšlina tau Piloto galvą ir nebežinai kur dėtis. O Alisa veikiausiai praeidama nuspaudė mygtuką, nes kažkur pakaušyje sušvilpė tavo vardas. Veidas. Veidas tavo tvoroje, prastu šriftu užrašytas. Eisime pasivaikščioti – aš, tu, Alisa, visa Maskva su mumis verks. Pastoliai susmuks žemėn ir nusės kokio angaro kampe, kartu nusinešdami maišelio sieną su ietimis. Kas už jos – laikas ir tu, Maksimai, parodysit. 

Alisa Aiv Flickr

Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

 

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi... D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas... pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau... Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau... Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada... Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė...

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų... ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia... Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją... nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna... Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą... Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Untitled, Lukasz Wierzbowski

Kaip aš nekenčiu peizažų

Untitled, Tom

Man nepatinka peizažai. Paprastai peizažas sukelia asociacijas su važiavimu automobiliu kokiu nors nuobodžiu greitkeliu, kur vaizdas susilieja į vieną liniją, kuri vienus vimdo, kitus migdo, o man tiesiog nuobodu. Gerai, kad automobiliuose paprastai aš būnu tas, kuris turi žiūrėti vertikaliai, o ne horizontaliai. Kitaip man imtų niežėti padus, o batų, žinoma, susitalpinęs galinėje sėdynėje, nepradėsi nusiavinėti, ir prakaituotų delnai, ir norėčiau užsimerkti, kad taptų dar nuobodžiau. Ir veikiausiai ne tik nuobodulyje esmė, bet ir tame, kad kartais tiesiog žiūri ir nesugalvoji, į kur reikia žiūrėti. Nežinau, ar čia peizažas blogas būna, ar jo autorius, ar abu kartu. Žodžiu, kai žiūriu į peizažą stačiakampyje, man norisi eiti namo. Ar bent jau nusisukti, arba pradėti kokią nors kalbą apie nieko nereiškiančius dalykus, arba krapštytis panages, kas yra negražu tokiose vietose, kur peizažai kabo... Aš ne maištauju, bet panagių krapštymas – panašiai kaip telefono išsitraukimas iš kišenės šiaip sau. Nežiūri kiek valandų, žinai, kad negavai jokios žinutės ar elektroninio laiško, niekas nepaspaudė „mėgstu“ tavo instagrame, feisbuke, ar dar kokiame nors buke. Apsimeti, kad ką nors veiki, kad tik kuo greičiau pasitraukti nuo to peizažo, lyg jis būtų kas nors, ko nepasiilgai, nemyli, ir visai visai nenori sutikti, apkabinti ir pabučiuoti.

Untitled, Tom

Visa tai rašau dėl to, kad nusprendžiau štai ką – egzistuoja toks žanras, pavadinimu naujasis peizažas. Nuo jo nepykina, jis nemigdo, ir, beje, jis beveik išpildo mano svajonę – tai fotografija, primenanti tai, ką norisi nufotografuoti tuo metu, kai vairuoji, bet negali, nes... vairuoji. Kartais tai gali būti absoliutus niekas – S. Žvirgždo receptais nesinaudojant net, gali nebūti nei karvės, nei stulpo, nei rūko, bet jauti kažką, kas verčia nuspausti,ar bent norėti nuspausti tą prakeiktą mygtuką.

Untitled, Tom

Apie autorių nežinau nieko, išskyrus tai, kad jis save vadina Tomu, ir dar prie Tomo prirašo KINETIC su apversta N. Man labai patinka kinetinės skulptūros, bet jų Tomo fotografijose nėra, ir net nesitikėjau jų rasti ten. Pasakiau, kad žinotum, nes tau juk svarbu žinoti, kas man patinka, ar ne? Aišku, kad svarbu. Be kinetinių skulptūrų man patinka Tomo naujieji peizažai. Jis visus juos vadina "Untitled", ir manau, kad daro teisingai, nes duoti pavadinimus tokiems darbams kaip jo būtų ne tik gėdinga, bet ir nelabai prasminga. Buvimas be pavadinimo man tik palengvina žiūrėjimą...

Untitled, Tom

Ar juos galima vadinti peizažais neturiu jokios spalvos supratimo, bet man tai grynų gryniausi naujieji peizažai, kuriuos matyti malonu. O dar maloniau apie juos galvoti... Man kartais liūdna, kad pritrūkstu žodžių kam nors apibūdinti, bet jausmas, žiūrint į tą tikriausiai geležinį šimtakojį yra nepakartojamas. Jis toks „netyčiukas“, kreivas, bet tikriausiai sąmoningas. Jeigu tai tikrai traukinys, tuomet gal ir tikrai netyčiukas. Nuklysiu į lankas ir papasakosiu trumpą istoriją, kodėl manau, kad tai gali būti netyčiukas. Fotografavau ant pylimo, prie bėgių. Metrais nuo manęs iki bėgių buvo labai mažai, tik aš buvau gerokai virš jų – traukinys šliaužė savo duobe geležiniu takeliu kaip kokia sudžiūvusi Neris, tapusi mediniu pagaliu. Fotografavau ne peizažą, o žmogų, ir mano intymią akimirką sudrumstė mašinisto pyptelėjimas ir pamojavimas. Supratau tai kaip prašymą – suskaičiuok mano vagonus. Visada džiaugiuosi, kai manęs kas nors ko nors prašo, todėl trumpam palikau E. Ramybėje šalti ant pylimo ir nusisukau į traukinį. Dar nemačiau, kad toje juostoje išėjo, bet numanau – kreivas peizažas su dideliu traukinio užpakaliu, nes iš susijaudinimo nespėjau. O traukiniai šikančių, tokių kaip aš, nelaukia. Bet kadro kreivumas, jei jis ten yra, buvo netyčiukas – džiugesyje visai nesvarbu, kokiu kampu laikai kamerą – svarbiausia tampa laiku nuspausti mygtuką. Kuo ilgiau žiūriu į Tomo traukinį, tuo mažiau man atrodo, kad jis apskritai judėjo, ir neabejoju, kad Tomas fotografavo tą pilkumą, į kurį norisi įkišti rankas ir juo išsitepti veidą, o traukinys tik kaip detalė, kad neužmirštum, kur kiši pirštus. Toks peizažas kaip šis galėtų kabėti ant sienos ir lašėti savo pilkumu man ir mano svečiams ant galvų. Čia nuobodulys ir pilkumas yra medus, kuris pats skaniausias su žaliais agurkais. Dabar žinau, kuo kitą kartą pavaišinsiu svečius... Tik reikia šitą pilką masę pasikabinti ant sienos iš pradžių.

Untitled, Tom

Tomas braižo žemėlapius. Naujasis peizažas nuo peizažo tuo ir skiriasi – jame yra žemėlapis. Ir čia vėl tas puikus pilkumas, kuriame, atrodo, kaip mėnulyje, prarandi svorį ir šiek tiek pakyli nuo žemės. Ir tame žemėlapyje, kartografijos paminkle, tiek daug visokių dalykėlių. Neapmyžtas šunų sniegas, kuris atrodo tirpstantis, bet iš tiesų jis gremėzdiškai voliojasi ant pageltusios vejos ir nekur neketina trauktis. Ta perėja mano batų raištelius suriša taip, kad bėgdamas pas autobusą kaip sūnus paklydėlis pargriūčiau ir nusibalnočiau kelius, nesvarbu, kad jie kelnėse, kartu su kelnėm prasitrinčiau, iki lengvo kraujo, tokio, kuris lengvai dvokia asfalto purvu ir odos atplaišomis. Kol beviltiškai bėgu į geltoną autobusą, kuris ten žiba savo raudonais stop žibintais, pilku keliu šalia greičiausiai vos juda koks nors senas Chrysler‘is. Nežinau kodėl būtent Chrysler‘is, bet tai juk visai nesvarbu. Jis juda, mato mano kovą už būvį, ir prieš pat man krintant veidu į bordiūrą ir į tą gremėzdišką sniegą, jis parodo posūkį dešinėn, kerta mano perėją, ir nuvažiuoja į parduotuvę pieno. Kaip gaila. Nežinau, ar spėčiau į autobusą, tame pilkume jis vienintelis turi svorį, jis lekia šviesos greičiu, kai jam norisi, ir gali būti, kad vos man įsirėžus į asfaltą jis nuspaustų greičio pedalą ir nuvažiuotų, o duslintuvas iš manęs juoktųsi dusliai, kaip jam ir priklauso. Kaip koks džiazmenas, kurio nekenčiu panašiai, kaip peizažo. Bet durys dar atviros, gal spėsiu, gal ta figūra sustabdys šviesos greitį, kaip koks super herojus. Pabučiuočiau batą tai figūrai, jei ji tokį avi, ir lipčiau vidun. Nors nė neįtariu, kur jis važiuoja, bet Tomo peizaže jis man svarbus, kad trūks plyš turiu jį pasiekti, net su prakirstais keliais ir supančiotais raišteliais. O jei ir nepasiseks, man patiktų gulėti toje klastingoje perėjoje kruvinais keliais, pamatyčiau šviesos greitį, niekada nemačiau. Mojuočiau figūrai, kuri greičiausi spėtų į autobusą savo kelnių atplaišomis ir linkėčiau gero kelio, sakyčiau, su dievu jums, gerbiamasis, likite sveiki!

Untitled, Tom

Tikriausiai visa tai labai asmeniška, ir daugelis aplenkia Tomo peizažus, sakydami, kad tai neprofesionali fotografija, kurioje nespindi saulėtekis ir augalai ir uolos neatrodo taip, kaip kelionių agentūrų lankstinukuose. Gal saulėtekis ir nespindi, bet nematomu taku nueiti pabūti tarp tų medžių norėčiau. Čia ir vėl viskas piktorialistiškai tiršta, ir šitas žieminis kadras primena karštą vonią, kai viskas aprasoja tiek, kad viskas, ką matai veidrodyje – blanki odos spalvos versija. Bandau galvoti apie vėją, jis tikriausiai nestiprus, šaliko taisytis kas dešimt sekundžių netektų, ir galėčiau ramiai nuklampoti ten, į patį vidurį, į fotografijos centrą. Sugadinčiau Tomo naująjį peizažą, bet tai vertas tokios nuodėmės peizažas. Negaliu pasakyti, kas būtent jame yra tokio, kaip ir kituose, ankstesniuose ar vėlesniuose. Bet kaip jau minėjau, akių ir proto jie neerzina, tik įsižiūrėti reikia. Man atrodo, kad šiandien žiūrovams kartais sunku tai padaryti, kol fotografas nesudėlioja visko taip – štai jums akcentas, džiaukitės, plokite. O dabar pagalvojau apie R. Treigį, kuriam kada nors paskirsiu atskirą tekstą… Bet jis kažkuo panašus į Tomą, ar Tomas į jį. Tame sniege net voliotis nesinori, iš kažkokios pagarbos, tik nežinau kam, Tomui ar sniegui. Norisi tik susipažinti su medžiais ir toliau ilgai ilgai ilgai ilgai žiūrėti į tą baltą tirštą košę, kol joje, kaip ir debesyse, imi matyti pačius įvairiausius dalykus.

Untitled, Tom

Štai ir saulėlydis. Saulės blynas čia kitoks, jis jau atsirėmęs į medžius, neskleidžia savo romantikos per ištisą kadrą, jis ten tiesiog kabo ir šviečia, kaip koks toršeras be galvos. Ar naujasis peizažas yra tas pats peizažas, tik su mažiau ryškumo? Techniškai, taip, turbūt. Tik dar reikia pridėti savo vaizduotę ir meilę fotografijai. Saulės blynas ir horizontas be “fokuso” apsitraukia tokia plėve, ir pasijuntu lyg man ant galvos Tomas būtų uždėjęs polietileninį maišelį. Kvėpuoti galiu, ir matau viską puikiausiai, tik viskas yra ne priešais mane, o už kažko, ko įvardinti negaliu. Tai ir oras, ir erdvė, ir atstumas, ir… Lengvai pasišiaušusi kairė kadro pusė primena mūsiškes kopas. Neturiu jokių sentimentų kopoms, bet man patinka galvoti apie tą ežišką kairę pusę, kurios neįžiūriu, tik nujaučiu. O kažkur tame danguje skrenda žmonės, pripildę lėktuvų sėdynes savo užpakaliais ir skrandžio turiniais, laptopais ir verslo reikalais. Smagu žiūrėti į juos pro polietileninį maišelį ir džiaugtis, kad aš vis dar čia, o ne ten, su jais. Nes mano kava termose skanesnė už tą, kurią lėktuve super seksuali stiuardesė jiems patiekia be priekaištų tvarkingomis rankutėmis.

Untitled, Tom

Untitled, Tom

Naujasis peizažas gali būti ir labai trumpas. Kiek čia – dešimt metrų iki artimiausio medžio? Bet žemėlapis čia ir vėl veikia, matau vingį, ir nežinau kas už jo, man smalsu, aš kaip stirna, spoksau savo žinduoliškomis akytėmis, ir nežinau, ką valgyti snieguotame Tomo peizaže. Norėčiau tapti gigantišku šliužu, sraige, kuri prašliaužia tą vingį, ir jai nusispjauti, kas už jo – svarbiausia rasti dar kokį želmenį, kurį bus galima sučiulpti per naktį, kol šeimininkas nemato. Gaila, kad sraigių žiemą nebūna, ir mano svajonė neišsipildys, nebent užmigęs susapnuosiu, kaip slenku, tapęs modifikuotu šliužu, mintu sniegu ir jo šalčiu ir drėgme, ir medžių kvapu. Sutinku šunį vedžiojantį žmogų, jis manęs nemato, nes po galais, tai sapnas, jam nusišikti, sraigė aš ar narkomanas, aš jam tiesiog neegzistuoju. Taip kaip man neegzistuoja įdomus peizažas ant sienos, nes tokių tiesiog nebūna. Tegyvuoja naujasis peizažas.

Untitled, Tom

Atsidūręs tokioje pievoje nežinau, kaip elgtis. Bijau erkių, nenoriu eiti niekur, man patinka čia stovėti. Šita Tomo fotografija labiausiai primena paprastą peizažą, bet vistiek ji nėra šiaip sau peizažas. Čia aš ir vėl matau tą plėvelę, būnu celofaninis maišelis kybantis ore, ir galėčiau nusklęsti tolumon ta auksine šviesa. Bet tai pernelyg tingu ir beprasmiška, nes būti čia vienas malonumas. Skaičiuoju žoles, žinodamas, kad niekada gyvenime jų nesuskaičiuočiau, nes paprastai pametu skaičių ties keturiasdešimt keturiais. Medžių trikampiai žavūs, ir nenorėčiau, kad vėjas juos būtų sustūmęs kitaip. Tomas, tikriausiai, irgi nenorėtų. Ta nesuskaičiuojama žolė man atrodo kaip jūra, o kai esi celofaninis maišelis – jūra niekada nebūna iki kelių, ir apie bet kokią drąsą galima pamiršti. Bet net jei ir pavyktų, nenorėčiau drumsti ramybės, kurią Tomas čia sustabdė amžiams. Akimis bėgioju iš kairės į dešinę, nerandu kur žiūrėti, visai kaip paprastame peizaže, bet atmosfera čia gera, ir fotografija gera, nes man nesinori nei trauktis telefono, nei pabėgti. Čia norisi sulaukti ilgesio, apkabininimų ir bučinių. Tu juokiesi dabar, ar ne? Aš irgi juokiuosi, viskas tvarkoj. Matai, paprastuose peizažuose niekas niekada nesijuokia. O čia situacija visai kitokia. Jeigu tu nori eiti, tai eik, aš pasivysiu, nebijau kad tu praginsi už miško kampo, nes pasitikiu tavimi, o aš dar paskaičiuosiu žoles. Keturiasdešimt keturi ir viskas baigta. Ateinu, ateinu, nesinervink.

Untitled, Tom

Ir vėl košė, ir vėl asfaltas, tik šį kartą mano keliai sveiki, stoviu ir žiūriu į geltoną kadro pusę. Tai klaida, grubi, sugadintas kadras, išmesti, sunaikinti, ir taip toliau, visi sako. Tomas protingas, jis žino kad šitas peizažas gražus. Ta geltona ne grėsminga, bet norisi eiti tuo bordiūru, kaip kokiu lynu,stengiantis nenukristi, tolyn į tirštą gatvės peizažą. Neisim į kitą pusę, tikrai, šita pusė mums puikiai tiks, pamatysi. Tereikia saugiai praslysti bordiūru, ir mes jau kitame kadre. Kai kuriomis nuotraukomis reikia ir galima džiaugtis trumpai, kad norėtųsi grįžti. Ką gali žinoti, gal kitą sykį, einant atgal, norėsis eiti ta geltonaja puse, ir kitoje pusėje lauks dar vienas geras Tomo peizažas.

Untitled, Tom

Tikriausiai su Tomu stovime ant tilto. Čia viskas taip tiršta, rausva, bet nesvetima, tūkstančius kartų mačiau tokį vaizdą ant tilto, kuris veda į Akropolį. Gal ir Atėnuose toks yra, kas žino... Čia nesinori daryti nieko, nebent kaip vaikystėje, kai mėtydavome pagaliukus į Nerį vienoje tilto pusėje ir bėgdavome pažiūrėti kaip jie išplaukia kitoje, ir dingsta upės dugne arba keliauja horizonto link. Horizonto... Upės vingio link. Atsiprašau. Tikriausiai dargana, pusiau lyja, aš sveikas, ir mano seilė švari, ir vairuotojas nesupyktų, kad vieną kitą numesčiau jam ant stiklo. Bėgčiau pasižiūrėti, kaip kitoje pusėje mano seilė keliauja horizonto linkant kažkieno lango, jau penkis kartus nubraukta valytuvo, bet nesvarbu, ji vistiek kažkur ten. O gal tas automobilis, drauge su savo vairuotoju, nukeliaus kur nors, kur dar nebuvau. Tai bent. Aplankysiu nematytą vietą. Juk tai puiku. Persisveriu per turėklą, bet nespjaunu, tik džiaugiuosi tuo lipniu peizažu, dekoruotu automobilių žibintais, mano pusėje raudonais galiniais, kitoje – gelsvais priekiniais. Pakeliausi kitą kartą. Dabar daug įdomiau stebėti, kaip žibintai atsiranda iš kažkur, lyg kokios dujos, kurios čia matosi, čia jau nebe, ir man lengvai sukasi galva nuo minties, kad kiekvienoje mašinelėje groja kažkokia muzika, tikriausiai vyksta pokalbiai, kas nors planuoja pirkinius ateinančiai savaitei, o kiti patyliukais laukia namų ir lovos, nes mylėsis kaip pašėlę. Vaikai galinėse sėdynėse galvoja apie žaidimus, kuriuos žais, kai baigsis tas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monotonišką liniją pašonėje...

Tomas flickr'e

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.1

Nutariau prasivalyti per keletą metų užsikišusį follow'inamų user'ių sąrašą flickre. Pamačiau, kad labai nemažai autorių nebeaktyvūs, bent jau flickre, o kitur irgi negirdėjau ir nemačiau. Kai kurie šiandien su fotografija veikia kažką, kas prasilenkia su mano suvokimu. Bet buvo labai malonu prisiminti laikus, kai už vienas ar kitas nuotraukas juos užfollowinau. Ta proga dalinuosi keletu. O šiaip numanau, kad teks per kelis ištempti, nes man taip įdomiau : )

01-8, Motorito

01-6, Motorito

Still Summer, Geltona

Sweet Berry Dreams, Geltona

Ieva Austinskaitė/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaitė debiutavo 2010 metais nugalėdama  Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengtą konkursą "Debiutas" su darbų serija "Žiūrėjimai ir matymai". 2011 metais surengė asmeninę parodą Vilniaus fotografijos galerijoje, kur pristatė fotografijų ciklą "Žvilgsniai". Ievos darbus stebiu jau kuris laikas, o facebook'e publikuotos jos fotografijos, paprastu pavadinimu "Dedikacija Rothko", niekaip negalėjo praslysti pro akis.

 Ieva Austinskaite/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaite/Dedikacija Rothko

Ieva Austinskaitė