Kaip aš nekenčiu peizažų

Untitled, Tom

Man nepatinka peizažai. Paprastai peizažas sukelia asociacijas su važiavimu automobiliu kokiu nors nuobodžiu greitkeliu, kur vaizdas susilieja į vieną liniją, kuri vienus vimdo, kitus migdo, o man tiesiog nuobodu. Gerai, kad automobiliuose paprastai aš būnu tas, kuris turi žiūrėti vertikaliai, o ne horizontaliai. Kitaip man imtų niežėti padus, o batų, žinoma, susitalpinęs galinėje sėdynėje, nepradėsi nusiavinėti, ir prakaituotų delnai, ir norėčiau užsimerkti, kad taptų dar nuobodžiau. Ir veikiausiai ne tik nuobodulyje esmė, bet ir tame, kad kartais tiesiog žiūri ir nesugalvoji, į kur reikia žiūrėti. Nežinau, ar čia peizažas blogas būna, ar jo autorius, ar abu kartu. Žodžiu, kai žiūriu į peizažą stačiakampyje, man norisi eiti namo. Ar bent jau nusisukti, arba pradėti kokią nors kalbą apie nieko nereiškiančius dalykus, arba krapštytis panages, kas yra negražu tokiose vietose, kur peizažai kabo... Aš ne maištauju, bet panagių krapštymas – panašiai kaip telefono išsitraukimas iš kišenės šiaip sau. Nežiūri kiek valandų, žinai, kad negavai jokios žinutės ar elektroninio laiško, niekas nepaspaudė „mėgstu“ tavo instagrame, feisbuke, ar dar kokiame nors buke. Apsimeti, kad ką nors veiki, kad tik kuo greičiau pasitraukti nuo to peizažo, lyg jis būtų kas nors, ko nepasiilgai, nemyli, ir visai visai nenori sutikti, apkabinti ir pabučiuoti.

Untitled, Tom

Visa tai rašau dėl to, kad nusprendžiau štai ką – egzistuoja toks žanras, pavadinimu naujasis peizažas. Nuo jo nepykina, jis nemigdo, ir, beje, jis beveik išpildo mano svajonę – tai fotografija, primenanti tai, ką norisi nufotografuoti tuo metu, kai vairuoji, bet negali, nes... vairuoji. Kartais tai gali būti absoliutus niekas – S. Žvirgždo receptais nesinaudojant net, gali nebūti nei karvės, nei stulpo, nei rūko, bet jauti kažką, kas verčia nuspausti,ar bent norėti nuspausti tą prakeiktą mygtuką.

Untitled, Tom

Apie autorių nežinau nieko, išskyrus tai, kad jis save vadina Tomu, ir dar prie Tomo prirašo KINETIC su apversta N. Man labai patinka kinetinės skulptūros, bet jų Tomo fotografijose nėra, ir net nesitikėjau jų rasti ten. Pasakiau, kad žinotum, nes tau juk svarbu žinoti, kas man patinka, ar ne? Aišku, kad svarbu. Be kinetinių skulptūrų man patinka Tomo naujieji peizažai. Jis visus juos vadina "Untitled", ir manau, kad daro teisingai, nes duoti pavadinimus tokiems darbams kaip jo būtų ne tik gėdinga, bet ir nelabai prasminga. Buvimas be pavadinimo man tik palengvina žiūrėjimą...

Untitled, Tom

Ar juos galima vadinti peizažais neturiu jokios spalvos supratimo, bet man tai grynų gryniausi naujieji peizažai, kuriuos matyti malonu. O dar maloniau apie juos galvoti... Man kartais liūdna, kad pritrūkstu žodžių kam nors apibūdinti, bet jausmas, žiūrint į tą tikriausiai geležinį šimtakojį yra nepakartojamas. Jis toks „netyčiukas“, kreivas, bet tikriausiai sąmoningas. Jeigu tai tikrai traukinys, tuomet gal ir tikrai netyčiukas. Nuklysiu į lankas ir papasakosiu trumpą istoriją, kodėl manau, kad tai gali būti netyčiukas. Fotografavau ant pylimo, prie bėgių. Metrais nuo manęs iki bėgių buvo labai mažai, tik aš buvau gerokai virš jų – traukinys šliaužė savo duobe geležiniu takeliu kaip kokia sudžiūvusi Neris, tapusi mediniu pagaliu. Fotografavau ne peizažą, o žmogų, ir mano intymią akimirką sudrumstė mašinisto pyptelėjimas ir pamojavimas. Supratau tai kaip prašymą – suskaičiuok mano vagonus. Visada džiaugiuosi, kai manęs kas nors ko nors prašo, todėl trumpam palikau E. Ramybėje šalti ant pylimo ir nusisukau į traukinį. Dar nemačiau, kad toje juostoje išėjo, bet numanau – kreivas peizažas su dideliu traukinio užpakaliu, nes iš susijaudinimo nespėjau. O traukiniai šikančių, tokių kaip aš, nelaukia. Bet kadro kreivumas, jei jis ten yra, buvo netyčiukas – džiugesyje visai nesvarbu, kokiu kampu laikai kamerą – svarbiausia tampa laiku nuspausti mygtuką. Kuo ilgiau žiūriu į Tomo traukinį, tuo mažiau man atrodo, kad jis apskritai judėjo, ir neabejoju, kad Tomas fotografavo tą pilkumą, į kurį norisi įkišti rankas ir juo išsitepti veidą, o traukinys tik kaip detalė, kad neužmirštum, kur kiši pirštus. Toks peizažas kaip šis galėtų kabėti ant sienos ir lašėti savo pilkumu man ir mano svečiams ant galvų. Čia nuobodulys ir pilkumas yra medus, kuris pats skaniausias su žaliais agurkais. Dabar žinau, kuo kitą kartą pavaišinsiu svečius... Tik reikia šitą pilką masę pasikabinti ant sienos iš pradžių.

Untitled, Tom

Tomas braižo žemėlapius. Naujasis peizažas nuo peizažo tuo ir skiriasi – jame yra žemėlapis. Ir čia vėl tas puikus pilkumas, kuriame, atrodo, kaip mėnulyje, prarandi svorį ir šiek tiek pakyli nuo žemės. Ir tame žemėlapyje, kartografijos paminkle, tiek daug visokių dalykėlių. Neapmyžtas šunų sniegas, kuris atrodo tirpstantis, bet iš tiesų jis gremėzdiškai voliojasi ant pageltusios vejos ir nekur neketina trauktis. Ta perėja mano batų raištelius suriša taip, kad bėgdamas pas autobusą kaip sūnus paklydėlis pargriūčiau ir nusibalnočiau kelius, nesvarbu, kad jie kelnėse, kartu su kelnėm prasitrinčiau, iki lengvo kraujo, tokio, kuris lengvai dvokia asfalto purvu ir odos atplaišomis. Kol beviltiškai bėgu į geltoną autobusą, kuris ten žiba savo raudonais stop žibintais, pilku keliu šalia greičiausiai vos juda koks nors senas Chrysler‘is. Nežinau kodėl būtent Chrysler‘is, bet tai juk visai nesvarbu. Jis juda, mato mano kovą už būvį, ir prieš pat man krintant veidu į bordiūrą ir į tą gremėzdišką sniegą, jis parodo posūkį dešinėn, kerta mano perėją, ir nuvažiuoja į parduotuvę pieno. Kaip gaila. Nežinau, ar spėčiau į autobusą, tame pilkume jis vienintelis turi svorį, jis lekia šviesos greičiu, kai jam norisi, ir gali būti, kad vos man įsirėžus į asfaltą jis nuspaustų greičio pedalą ir nuvažiuotų, o duslintuvas iš manęs juoktųsi dusliai, kaip jam ir priklauso. Kaip koks džiazmenas, kurio nekenčiu panašiai, kaip peizažo. Bet durys dar atviros, gal spėsiu, gal ta figūra sustabdys šviesos greitį, kaip koks super herojus. Pabučiuočiau batą tai figūrai, jei ji tokį avi, ir lipčiau vidun. Nors nė neįtariu, kur jis važiuoja, bet Tomo peizaže jis man svarbus, kad trūks plyš turiu jį pasiekti, net su prakirstais keliais ir supančiotais raišteliais. O jei ir nepasiseks, man patiktų gulėti toje klastingoje perėjoje kruvinais keliais, pamatyčiau šviesos greitį, niekada nemačiau. Mojuočiau figūrai, kuri greičiausi spėtų į autobusą savo kelnių atplaišomis ir linkėčiau gero kelio, sakyčiau, su dievu jums, gerbiamasis, likite sveiki!

Untitled, Tom

Tikriausiai visa tai labai asmeniška, ir daugelis aplenkia Tomo peizažus, sakydami, kad tai neprofesionali fotografija, kurioje nespindi saulėtekis ir augalai ir uolos neatrodo taip, kaip kelionių agentūrų lankstinukuose. Gal saulėtekis ir nespindi, bet nematomu taku nueiti pabūti tarp tų medžių norėčiau. Čia ir vėl viskas piktorialistiškai tiršta, ir šitas žieminis kadras primena karštą vonią, kai viskas aprasoja tiek, kad viskas, ką matai veidrodyje – blanki odos spalvos versija. Bandau galvoti apie vėją, jis tikriausiai nestiprus, šaliko taisytis kas dešimt sekundžių netektų, ir galėčiau ramiai nuklampoti ten, į patį vidurį, į fotografijos centrą. Sugadinčiau Tomo naująjį peizažą, bet tai vertas tokios nuodėmės peizažas. Negaliu pasakyti, kas būtent jame yra tokio, kaip ir kituose, ankstesniuose ar vėlesniuose. Bet kaip jau minėjau, akių ir proto jie neerzina, tik įsižiūrėti reikia. Man atrodo, kad šiandien žiūrovams kartais sunku tai padaryti, kol fotografas nesudėlioja visko taip – štai jums akcentas, džiaukitės, plokite. O dabar pagalvojau apie R. Treigį, kuriam kada nors paskirsiu atskirą tekstą… Bet jis kažkuo panašus į Tomą, ar Tomas į jį. Tame sniege net voliotis nesinori, iš kažkokios pagarbos, tik nežinau kam, Tomui ar sniegui. Norisi tik susipažinti su medžiais ir toliau ilgai ilgai ilgai ilgai žiūrėti į tą baltą tirštą košę, kol joje, kaip ir debesyse, imi matyti pačius įvairiausius dalykus.

Untitled, Tom

Štai ir saulėlydis. Saulės blynas čia kitoks, jis jau atsirėmęs į medžius, neskleidžia savo romantikos per ištisą kadrą, jis ten tiesiog kabo ir šviečia, kaip koks toršeras be galvos. Ar naujasis peizažas yra tas pats peizažas, tik su mažiau ryškumo? Techniškai, taip, turbūt. Tik dar reikia pridėti savo vaizduotę ir meilę fotografijai. Saulės blynas ir horizontas be “fokuso” apsitraukia tokia plėve, ir pasijuntu lyg man ant galvos Tomas būtų uždėjęs polietileninį maišelį. Kvėpuoti galiu, ir matau viską puikiausiai, tik viskas yra ne priešais mane, o už kažko, ko įvardinti negaliu. Tai ir oras, ir erdvė, ir atstumas, ir… Lengvai pasišiaušusi kairė kadro pusė primena mūsiškes kopas. Neturiu jokių sentimentų kopoms, bet man patinka galvoti apie tą ežišką kairę pusę, kurios neįžiūriu, tik nujaučiu. O kažkur tame danguje skrenda žmonės, pripildę lėktuvų sėdynes savo užpakaliais ir skrandžio turiniais, laptopais ir verslo reikalais. Smagu žiūrėti į juos pro polietileninį maišelį ir džiaugtis, kad aš vis dar čia, o ne ten, su jais. Nes mano kava termose skanesnė už tą, kurią lėktuve super seksuali stiuardesė jiems patiekia be priekaištų tvarkingomis rankutėmis.

Untitled, Tom

Untitled, Tom

Naujasis peizažas gali būti ir labai trumpas. Kiek čia – dešimt metrų iki artimiausio medžio? Bet žemėlapis čia ir vėl veikia, matau vingį, ir nežinau kas už jo, man smalsu, aš kaip stirna, spoksau savo žinduoliškomis akytėmis, ir nežinau, ką valgyti snieguotame Tomo peizaže. Norėčiau tapti gigantišku šliužu, sraige, kuri prašliaužia tą vingį, ir jai nusispjauti, kas už jo – svarbiausia rasti dar kokį želmenį, kurį bus galima sučiulpti per naktį, kol šeimininkas nemato. Gaila, kad sraigių žiemą nebūna, ir mano svajonė neišsipildys, nebent užmigęs susapnuosiu, kaip slenku, tapęs modifikuotu šliužu, mintu sniegu ir jo šalčiu ir drėgme, ir medžių kvapu. Sutinku šunį vedžiojantį žmogų, jis manęs nemato, nes po galais, tai sapnas, jam nusišikti, sraigė aš ar narkomanas, aš jam tiesiog neegzistuoju. Taip kaip man neegzistuoja įdomus peizažas ant sienos, nes tokių tiesiog nebūna. Tegyvuoja naujasis peizažas.

Untitled, Tom

Atsidūręs tokioje pievoje nežinau, kaip elgtis. Bijau erkių, nenoriu eiti niekur, man patinka čia stovėti. Šita Tomo fotografija labiausiai primena paprastą peizažą, bet vistiek ji nėra šiaip sau peizažas. Čia aš ir vėl matau tą plėvelę, būnu celofaninis maišelis kybantis ore, ir galėčiau nusklęsti tolumon ta auksine šviesa. Bet tai pernelyg tingu ir beprasmiška, nes būti čia vienas malonumas. Skaičiuoju žoles, žinodamas, kad niekada gyvenime jų nesuskaičiuočiau, nes paprastai pametu skaičių ties keturiasdešimt keturiais. Medžių trikampiai žavūs, ir nenorėčiau, kad vėjas juos būtų sustūmęs kitaip. Tomas, tikriausiai, irgi nenorėtų. Ta nesuskaičiuojama žolė man atrodo kaip jūra, o kai esi celofaninis maišelis – jūra niekada nebūna iki kelių, ir apie bet kokią drąsą galima pamiršti. Bet net jei ir pavyktų, nenorėčiau drumsti ramybės, kurią Tomas čia sustabdė amžiams. Akimis bėgioju iš kairės į dešinę, nerandu kur žiūrėti, visai kaip paprastame peizaže, bet atmosfera čia gera, ir fotografija gera, nes man nesinori nei trauktis telefono, nei pabėgti. Čia norisi sulaukti ilgesio, apkabininimų ir bučinių. Tu juokiesi dabar, ar ne? Aš irgi juokiuosi, viskas tvarkoj. Matai, paprastuose peizažuose niekas niekada nesijuokia. O čia situacija visai kitokia. Jeigu tu nori eiti, tai eik, aš pasivysiu, nebijau kad tu praginsi už miško kampo, nes pasitikiu tavimi, o aš dar paskaičiuosiu žoles. Keturiasdešimt keturi ir viskas baigta. Ateinu, ateinu, nesinervink.

Untitled, Tom

Ir vėl košė, ir vėl asfaltas, tik šį kartą mano keliai sveiki, stoviu ir žiūriu į geltoną kadro pusę. Tai klaida, grubi, sugadintas kadras, išmesti, sunaikinti, ir taip toliau, visi sako. Tomas protingas, jis žino kad šitas peizažas gražus. Ta geltona ne grėsminga, bet norisi eiti tuo bordiūru, kaip kokiu lynu,stengiantis nenukristi, tolyn į tirštą gatvės peizažą. Neisim į kitą pusę, tikrai, šita pusė mums puikiai tiks, pamatysi. Tereikia saugiai praslysti bordiūru, ir mes jau kitame kadre. Kai kuriomis nuotraukomis reikia ir galima džiaugtis trumpai, kad norėtųsi grįžti. Ką gali žinoti, gal kitą sykį, einant atgal, norėsis eiti ta geltonaja puse, ir kitoje pusėje lauks dar vienas geras Tomo peizažas.

Untitled, Tom

Tikriausiai su Tomu stovime ant tilto. Čia viskas taip tiršta, rausva, bet nesvetima, tūkstančius kartų mačiau tokį vaizdą ant tilto, kuris veda į Akropolį. Gal ir Atėnuose toks yra, kas žino... Čia nesinori daryti nieko, nebent kaip vaikystėje, kai mėtydavome pagaliukus į Nerį vienoje tilto pusėje ir bėgdavome pažiūrėti kaip jie išplaukia kitoje, ir dingsta upės dugne arba keliauja horizonto link. Horizonto... Upės vingio link. Atsiprašau. Tikriausiai dargana, pusiau lyja, aš sveikas, ir mano seilė švari, ir vairuotojas nesupyktų, kad vieną kitą numesčiau jam ant stiklo. Bėgčiau pasižiūrėti, kaip kitoje pusėje mano seilė keliauja horizonto linkant kažkieno lango, jau penkis kartus nubraukta valytuvo, bet nesvarbu, ji vistiek kažkur ten. O gal tas automobilis, drauge su savo vairuotoju, nukeliaus kur nors, kur dar nebuvau. Tai bent. Aplankysiu nematytą vietą. Juk tai puiku. Persisveriu per turėklą, bet nespjaunu, tik džiaugiuosi tuo lipniu peizažu, dekoruotu automobilių žibintais, mano pusėje raudonais galiniais, kitoje – gelsvais priekiniais. Pakeliausi kitą kartą. Dabar daug įdomiau stebėti, kaip žibintai atsiranda iš kažkur, lyg kokios dujos, kurios čia matosi, čia jau nebe, ir man lengvai sukasi galva nuo minties, kad kiekvienoje mašinelėje groja kažkokia muzika, tikriausiai vyksta pokalbiai, kas nors planuoja pirkinius ateinančiai savaitei, o kiti patyliukais laukia namų ir lovos, nes mylėsis kaip pašėlę. Vaikai galinėse sėdynėse galvoja apie žaidimus, kuriuos žais, kai baigsis tas sėdėjimas ir žiūrėjimas į monotonišką liniją pašonėje...

Tomas flickr'e

Apie Čiurlionį, Lentvarį, Trimaką ir "Sniegelį"

Įdomu, ką Čiurlionis žinojo apie Lentvarį. Kažkuriais metais sužinojęs, kad Lentvaryje yra puikus dvaras, apie kurio likimo vingius nekalbėsiu, ėmiau ten važinėti nuolat – nuolat reiškia, kad kokius porą mėnesių ten važiavau kas keletą dienų. Tai kam nors parodyti, tai pasivaikščioti, tai pafotografuoti... Iš kur čia dabar Čiurlionis? Nežinau iš kur, tiesiog šovė į galvą. Žinai gi, kad meluoju...

Nesvarbu, kad dvaras – aptvertas tvora ir kažkuriame kampe stovėjo geltona būdelė su apsauginiu. Vidun patekti gal ir buvo įmanoma, bet man visai patiko vaikštinėti po parką ir vingiuotu keliu šalia dvaro teritorijos. Kelias tuščias, vienoje pusėje – beveik kaimiškas žmonių gyvenimas dvaro fone, kitoje – bala, kurioje kažkas žvejoja. Lieki atskirtas baltų dažų linijų ant kelio, kurios baigia nusitrinti ir viską pamažu praryja žvyras arba purvas.

Vieną iš tų kartų važiavau į Lentvarį su draugu, kurio vardas Simas. Norėjau jam parodyti, koks grožis ten, ir turėjau susisukęs į aparatą kažkokią juostą. Kokią nebeprisiminsiu, bet tikėtina, kad tarybinę svemą, dėl kurios gyvumo man kilo daug abejonių, ir fotografavau nelabai atsargiai. Finale juosta buvo ryškinta kavoje... Taupant chemiją ir tiesiog žaidžiant žaidimą – gyva juosta, ar negyva, arba suveiks kava šį kartą, ar ne...

Suveikė kava, kažkas matosi. Neliūdėjau, kad matosi neypatingai gerai, nes ir turinys buvo toks, sakykime, vertas „apsnigimo“. Tiesą sakant kadrą nuo kadro atskirti buvo gana sunku, todėl sukarpiau juostą iš akies, ir ėmiausi skenavimo. Pamačiau stogus, medį, medžiagą pačią, medinį stogą, ir to visiškai pakako,kad fotografija nudžiugintų. „Sniegelis“ ištįso per visą juostą, ir tada galvon man šovė Čiurlionis. Galimas daiktas, kad tada buvau neseniai matęs Čiurlionio fotografijas, nors jos iš dalies apie jūrą, o čia jūros nėra, vistiek jis man iššoko prieš akis savo pamišusiu, bet ramiu žvilgsniu.

Žmonės sako kartais, kad fotografija – brangus užsiėmimas ir aš jiems pritariu. Bet brangi ji ne ta prasme, kokia suprantama dažniausiai. Man šita Čiurlioniška apsnigta juosta brangi iki ašarų, ir būtų labai gaila, jeigu jai kas nors nutiktų. Tegul jos turinys ir ne pyragas, ir žiūrovas net nemirktelėjęs nueis šalin, vistiek čia mano ir man. Dabar suprantu kaip jaučiasi G. Trimakas su savo liepa. Kai kiekvienas įtrūkimas gabalėlyje kažkokios skaidrios medžiagos tampa brangesniu už pinigą ar dar bet ką, tai jau liga. O fotografijos liga, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, linkiu susirgti kiekvienam.

Apsivalymas: šiek tiek paveikslėlių P.4

greenstuff, Linas Vaitonis

Ketvirtą kartą sakau viso gero keletui savo flickr'e stebėtų fotografų, su kuriais keliai pamažu išsiskyrė ir šiandien tai, ką jie veikia man nebeįdomu arba jie tiesiog nustojo ką nors veikti su savo fotoaparatais. Tiesa, čia kartais gali pasitaikyti ir tokių paveikslėlių, kurių autoriams nesakau viso gero, nes dar tikiuosi, kad pradžiugins, bet vistiek parodau tuos kadrus, kurie kažkada privertė paspausti tą nelemtą "follow".

ზესტაფონი, ფერო, nato bagrationi

r001-002, nato bagrationi

დიღომი, nato bagrationi

r001-020, nato bagrationi

The Great Hunter 1, SleepLab

Outcome of storm, flaveris

Rainbow cut, flaveris

Josef Fahrner ir negyva Europa

First date ended in a disaster, Josef Fahrner

Su Josefu susipažinome netikėtai – pasimatyme, kuris baigėsi tragiškai. Kaip dažnai darau, blaškiausi po flickr‘ą, ir pamačiau į prabangą pretenduojančias kėdes, raudonai padengtą stalą ir butaforinę širdį ant sienos prie lango. Tik ant stalo vietoje kokių nors romantiškų pietų ar pusryčių gulėjo gabalas lubų, užuolaidos karnizas kaip koks skriestuvas išsižergęs už stalo, ir viską vainikuoja siaubingas šviestuvas, atrodo, dar besisupantis ant laido. Esu matęs ne vieną ir ne du autorius, fotografuojančius apleistas vietas, tačiau šis mane sustabdė geram pusvalandžiui. Žinoma, po to pusvalandžio sekė daugiau laiko, bet pirmasis įspūdis abejoti neleido – reikia pasikalbėti. Taigi, šioks toks mano ir Josefo pokalbio fragmentas tau paskaityti.

-          Labas, Josefai.

-          Aha, labas. Ir Fahrner mano pavardė, jeigu ką.

Moderraum, Josef Fahrner

-          Mes čia kalbėsimės apie fotografiją ir apleistus objektus... gal nori pasakyti ką nors prieš tai? Kam nors linkėjimų perduoti?

-          Ačiū, nelabai. Gal nebent kam nors bus įdomu, kad aš ne vokietis, o austras, o Vienoje gyvenu tik dabar – gimiau kažkur Austrijos kalnuose.

Abgebrochenes Gebaude, Josef Fahrner

-          Jo, daug kas galvoja kad tu vokietis. Aš irgi taip galvojau, kai pirmą kartą žiūrėjau tavo fotkes. Bet kiek suprantu tavęs tai per daug nejaudina. Apie ką yra tavo kasdienybė? Ką veiki be fotkinimo?

-          Paprastai dirbu nuo pusės vienuolikos ryto iki vėlaus vakaro. Be viso to leidžiu laiką su savo mergina arba kompiuteriu. Dar einu pasivaikščioti ir džiaugiuosi gamta. Arba keliauju, jei užtenka pinigų. Paprastai man to pakanka.

-          Faina. Neskambi pretenzingai. Paklausiu banaliai, bet tai neišvengiama pokalbio dalis - tai kaip ten viskas prasidėjo su tuo fotiku tavo rankose?

Glaskastem im Glaskastem,  Josef Fahrner

-          Ką aš žinau. Man buvo dešimt metų, su tėvais keliavome į Osijek Kroatijoje. Ten buvo ką tik pasibaigęs karas, ir mes lankėme berniuko, kurį globojo mano tėvai karo metu, šeimą. Manieji tėvai turėjo paprastą “point and shoot” fotokamerą ir jos nuo manęs nepaslėpė – tikriausiai tai buvo klaida.

Socialgebaude, Josef Fahrner

-          Tu ėjai visur kur negalima ir fotkinai kas papuola?

-          Aha. Mane taip žavėjo subombarduoti pastatai ir visos tos nusiaubtos teritorijos, kad po kelių minučių likdavau su išfotografuota juostele ir norėdavau dar. Galiausiai tėvams teko mane prižiūrėti labiau nei visada, nes aš sunkiai valdžiausi neidamas į tuos pastatus. Aišku, tai ne pati geriausia vieta vaikams žaisti... nors tuo metu man atrodė kitaip.

-          Sakai, klaida buvo...

Archiv, Josef Fahrner

-        Tėvai nutarė man kameros nepirkti dėl to, kad fotografuodavau, jų manymu, į kairę ir į dešinę be jokio tikslo ir prasmės, kitaip tariant, gadindavau juosteles. Tad visos Kalėdos ir gimtadieniai man siejasi su neišsipildžiusiomis svajonėmis.

-          Bet svajonės gi kažkada išsipildė.

-          Jo. Būdamas šešiolikos išvažiavau dirbti į Vieną, ir,be abejonės, pirmasis mano pirkinys buvo... spėk kas. Skaitmeninis fotikas. Patenkinau norą fotografuoti viską ir visada, bet gana greitai supratau, kad fotografuoti vien “gražius dalykėlius” yra nuobodu ir vėl grįžau prie vaikystės susižavėjimo objektų – apleistų ir suniokotų vietų. Vis pagalvoju, kad dėl to grįžimo kalti mano sapnai, bent iš dalies – daugelio jų veiksmas sukasi sugriuvusiuose namuose ir visaip sunaikintose vietose. Įstrigo galvoj amžiams, turbūt…

Ein Boot im AKW, Josef Fahrner

-        Suprantu. Bet dabar tavo “gražiais dalykėliais” tapo visi sugriuvę, nugriuvę, sulūžę ir kitokie. Savotiška fotografijos mokykla, sakyčiau. Esi savamokslis, ar mokeisi kažkur fotografijos? Kažkodėl numanau, kad viskas išsirito iš kiaušinio ir be mokslų…

-        Tu teisus. Jokio meninio išsilavinimo neturiu ir nežinau ar norėčiau turėti. Esu mėgėjas savamokslis, neturiu jokių ambicijų tapti ar vadintis profesionalu ir tuo didžiuojuosi.

-         Tau irgi atrodo, kad fotografijos mokytis kokioje nors įstaigoje – beprasmiška?

-         Aš nežinau. Man net neįdomu, ar kam nors tas išsilavinimas reikalingas ar ne. Turėdamas omenyje savo pragmatišką požiūrį į gyvenimą įsivaizduoju, kad teorinis fotografijos mokymasis man būtų kirtęs per kojas, rankas, ir kitas galūnes, turėčiau kalną problemų ir, įtariu, galiausiai išvis nenorėčiau fotkinti.

-         Gerai, kad nesimokei ir dar pakeli fotiką. Sveika. Žiūrint tavo darbus susidaro įspūdis, kad visa Vokietija ir Austrija yra apleistos dykynės.

Schlafplatz, Josef Fahrner

Zugeschissene Kuche, Josef Fahrner

-          Haha. Vien vietų paieškos ir radybos yra didelė viso smagumo dalis. Žinau, kad nori klausti “Tai kaip tu jas randi? Iš kur tiek daug?”, todėl atsakysiu iš anksto. Paprastai lengviausias būdas ką nors surasti yra važinėtis be navigacijos nepažįstamomis vietovėmis. Bet būna visaip, pavyzdžiui, apie kai kurias vietas sužinau skaitydamas laikraščius ar dar kokią spaudą, arba browsindamas internetą. Ir, aišku, chebra, kuri irgi domisi visom tom apleistybėm, irgi padeda.

Feschoform wirkt enorm!, Josef Fahrner

-          Šiaip tai norėjau klausti, ar dažnai išvažiuoji iš “komforto zonos” – kokią kitą šalį ar panašiai, bet ačiū kad atsakei į tuos klausimus.

Bauerliches Schlafzimmer, Josef Fahrner

-          Prašom. Kadangi Austrija nėra turtinga apleistomis vietomis, nuolat važinėju į Vokietiją, Italiją, Slovakiją ar Belgiją. Todėl tavo teiginys, kad Austrija ir Vokietija atrodo apleistos šiek tiek neteisingas… Nes Austrijos ten mažai, Vokietijos užtenka, bet tada jau reikėtų sakyti – pusė Europos apleista.

-          Skamba pasakiškai. Dar toks momentas… Kai tik atradau tavo fotkes ir jas kam nros rodydavau arba pasakodavau, sakydavau, kad Josefas fotkina kažkokį apleistą industrinį interjero peizažą arba peizažo interjerą, nežinau. Skamba idiotiškai, bet tie žanrai tavo darbuose susivynioję į tokį vyniotinį, kurio atsipjauti lengva, bet atskirti kur kas nelabai. Kada nors fotkindamas kokį sugriautą kambarį galvojai, kad vaizdo ieškiklyje žiūri į kažką panašaus į peizažą?

Hot stuff..., Josef Fahrner

-          Man atrodo, kad čia tiesiog sutapimas. Mano flickr’e yra ir peizažų, tiksliai… Bet internetą, ypač flickr’ą, aš naudoju kaip stalčių nuotraukoms laikyti. Ten nelaikau tik nuotraukų su žmonėmis. O apie tą peizažizmą… Gal ir galima “apleistose” fotografijose rasti peizažo fotografavimo principų. Aš labai mėgstu, ar gal tiksliau būtų sakyti, jog esu visiškai  apsėstas, vaizdinių, kur natūrali gamta pasiglemžia žmogaus sukurtus objektus. Dievinu post-apokaliptinį apžėlusių, kadaise apgyvendintų ir naudotų vietovių, vaizdą. Nors dabar kai paklausei, tai ne tik peizažą, bet ir architektūros fotografiją čia galima įžiūrėti…

Gewachshaus, Josef Fahrner

-          Maladec. Aš manau, kad šiaip ar taip visa fotografija apskritai yra tokia susisukusi į vieną kūną šiais laikais, kad žanrais išsiskersti nebeišeina niekaip ir niekam. Nebent kalbėsim apie klasikus… Bet apie juos nekalbėsim. Haha. Ok, kad jau apie klasiką prakalbom, tai paklausiu dar vieno tradicinio reikalo. Ar man pasirodė, ar visos tavo fotkės tikrai  juostinės? Kodėl nefotkini skaitmena? Patogu gi, įbėgai, šovei į patamsį, ir pabėgai…

-          Oj… Aš turiu bent tris tris rimtas priežastis fotografuoti juosta. Visų pirma, tai švelni šviesa ir “ypatingos” spalvos.

Roter Raum, Josef Fahrner

-          Bet gi yra photoshopas, dar kas nors, galimybių imituoti juostą begalės. Ar čia principo reikalas?

-          Pats tu principo reikalas.  Man atrodo būtų pernelyg daug darbo ir “pisliavos” bandant tai imituoti skaitmeniniame atvaizde. Nors tai ir įmanoma, bet kam imituoti, jeigu vietoje laiko gaišimo galima tiesiog eiti ir padaryti?

-          Susigėdau dabar. Kaltinamu žvilgsniu žiūriu į save ir į liaudį, ir retoriškai klausiu – kodėl? Gal dėl tingumo ir darbo su juosta preciziškumo…

-          Tai va. Čia antra priežastis. Apie preciziškumą imi galvoti, kai esi toks kaip aš – fotkinantis non stop. Mano begalinis fotografavimas mane veda link juostos natūraliai, nes ji mane sulaiko nuo šlamšto gamybos pertekliaus.

Decken - und Bodenbeleucjtung, Josef Fahrner

-          Šlamšto?

-          Nu, žinai, kai prifotkini šešis gigabaitus medžiagos, ir paskui penkis ištrini, nes reikalingas tik vienas…

-          Mhm.

-          Juostoje kiekvienas kadras brangus, tiesiogine to žodžio prasme, jis kainuoja.

-          Tai kokia trečia priežastis?

-          Hm. Analoginiai atvaizdai man visuomet turi ir turėjo kažkokį „senovinį“ įspūdį, kuris man puikiai dera su mano fotografuojamais objektais, vietomis ar temomis.

-          Žodžiu, juosta prieš skaitmeną laimi, nes ji nors ir galima imituoti, bet tikresnė už skaitmeną, nes ji brangi, ir dėl to, kad analogas kvepia senove?

Heisl, Josef Fahrner

-          Jo. Nu gerai, dar yra kelios labai asmeninės priežastys, bet apie jas kalbėti neverta.

-          Ok. Dabar apie šviesą. Ji šiaip ar taip ir yra fotografija. Matai, kaip filosofiškai skambu... Tu konstruodamas savo nuotraukas galvoji apie šviesą kaip apie objektą, ar ji tiesiog būna kažkokių objektų kompozicijoje?

Kisten, alt vs. neu, Josef Fahrner

-          Žinai, aš labai norėčiau fotografuoti tik tam tikromis apšvietimo sąlygomis, tam tikru paros metu, bet tai nelabai įmanoma dėl mano paties užimtumo, dėl kai kurių vietų prieinamumo, ir taip toliau. O šiaip labai dažnai fotografuoju pačią šviesą, nusispjaunu į objektą, jis gali būti visiškai nevertas to brangaus kadro, bet šviesa...

-          Romantikas, karoče. O dirbtine šviesa nesinaudoji?

Kinderwagerl, Josef Fahrner

-          Anksčiau naudodavau dirbtinį apšvietimą, dar “skaitmeniniais” laikais. Tamsias scenas pasišviesdavau siekdamas sumažinti kontrastą ar turėti daugiau šviesos, o dabar to vengiu vardan natūralaus vaizdo. Visada kreipiu dėmesį į šviesą, bet ne visuomet įmanoma tai numatyti dėl priežasčių, minėtų anksčiau. Kartais kai kuriose vietose tenka apsilankyti antrą ir trečia kartą, nors nemėgstu to daryti, ypač kai vietos nėra saugios ar sunkiai prieinamos.

Rohrdings, Josef Fahrner

-          Pagalvojau, kad visai ironiška – pramonės revoliucija ir industrija smarkiai prisidėjo prie fotografijos augimo ir to, kokia ji yra dabar, todėl žiūrėti į visus tuos įrenginius ir mechanizmus tavo fotografijose mažų mažiausiai keista... Net juokas ima. Kodėl šita tema tau tokia aktuali? Be to, kad vaikystėje patyrei tą Kroatišką traumą.

Eingeengt, Josef Fahrner

Grimmig, Josef Fahrner

-          Daug tos industrijos mano nuotraukose, sutinku, bet man atrodo, tai diktuoja dabarties aplinkybės. Industrines lokacijas labiausiai mėgstu dėl to, kad ten laukinė gamta įsigali vietoje, kurią dar anksčiau sugriovė ją pats sukūręs ir pastatęs žmogus. Va čia tai tikrai ironiška. Tiesą sakant, man daug artimesnės intymios namų ar turistinės erdvės. Liekanos tokiose vietose būna mažiau abstrakčios, asmeniškesnės, ir tai suteikia kažkokio keisto vojerizmo viskam. Dabar visi galvos, kad aš kažkoks maniakas…

Sondersitze, Josef Fahrner

-          Viskas su tavim gerai, Josefai. Beje, man visai patinka faktas, kad daugelis tavo darbų pavadinti vokiškai, o ne angliškai. Kažkaip autentiškiau...

-          Autentiškiau... Haha. Mano anglų kalba tragiška, gal dėl to vengiu anglizmų. Žiūrovams, kurie nemoka vokiečių kalbos, tokie pavadinimai sukelia įvairias reakcijas... Kai kurie tai interpretuoja kaip autentiką, kiti galvoja, kad tai labai egzotiška. Kai kurie įsižeidžia... O kai kuriems tiesiog keista. Man patinka ši įvairovė, kuri tikriausiai nebūtų įmanoma vartojant anglų kalbą ar apskritai nenaudojant pavadinimų.

Dachbodenfund, Josef Fahrner

-          Lietuvoje daug kas stengiasi būti tarptautiškesniais, mėgsta angliškus pavadinimus. Arba čia toks bandymas būti kuo neutraliau ir prieinamiau bet kuriai auditorijai... Ar pavadinimai, tekstai prie fotkių, yra svarbu?

Grunzeuch, Josef Fahrner

-          Nežinau. Dažniausiai nuotraukas pavadinu kokiu nors asociatyviu austro-vokišku žargonu, išgalvotais žodžiais ar žodžių žaismais, man taip linksmiau. Man nepatinka daugelio apleistų vietų fotografų rimtumas, laikau tai jų blogu įpročiu. Apleista ir sugriauta – nebūtinai labai gilu, liūdna ar dar kaip nors „intelektualu“. Nesu didelis patoso fanas – tikriausiai tai kiek prieštarauja mano fotografijoms, bet mėgstu dvilypumą, kas mano pavadinimams taip pat suteikia tam tikro svorio.

-          Tai turbūt į šiuolaikinę madą viską vadinti „Untitled“ žiūri kritiškai?

Sinnlosleiter, Josef Fahrner

-          O taip. Vienintelis dalykas... Galbūt tavo tas vadinamas „šiuolaikinis“ būdas ir galėtų tapti būdu išvengti to patoso, kurio nemėgstu, bet taip taip nuobodu... Visi taip daro. Man kartais atrodo, kad fotografai naudojasi tuo „Untitled“ įrankiu mėgindami imituoti ar demonstruoti savo profesionalumą ar rimtumą.

-          Užsiminei, kad flickr‘o stalčiuje nelaikai fotografijų su žmonėmis. Bet jie vistiek egzistuoja tavo darbuose, pats sakei. Galima pamatyti jų failure‘us, stebėti praeitį per paliktus daiktus, darbo įrankius, ir taip toliau.

Kinderpatscherl, Josef Fahrner

-          Tikrai taip – žmonių nebuvimas fotografijose galėtų būti pavadintas kažkokia negatyvine erdve, kuri virsta pozityvine tuomet, kai peržiūri nuotrauką. Nufotografuotos vietos ir objektai pasakoja istoriją ir tam tikra prasme “prikelia” ten buvusius, gyvenusius ar veikusius žmones. Nuolat pagalvoju apie tai, kas tose vietose nutiko, kodėl žmonės nustojo ten veikti ar gyventi, kodėl paliko savo daiktus. Tačiau nesistengiu primesti tokių minčių žiūrovui. Kiekvienas turėtų galvoti kaip nori ir įžvelgti savo prasmes.

-          Bet šiaip, portretus fotografuoji?

Erker, Josef Fahrner

-          Tai aišku. Tik atskiriu juos nuo apleistų vietų, ir jie neskirti viešam žiūrėjimui. Sakykime, kad tai – asmeniška. Man žmonės labai patinka su visais savo gerais ir blogais įpročiais, išskyrus šias situacijas: nemėgstu kai jų per daug arba kai jie lenda man į kadrą.

-          Bet gi žmonės – istorijos dalis. Tau rūpi istorija? Nesvarbu kokia – vakar dienos ar Napoleono žygių.

Dachbodenmull, Josef Fahrner

-          Taip. Man labai svarbu žinoti apie fotografuojamų objektų ir vietų praeitį. Kartais netyčia sutinku buvusius gyventojus ar ten dirbusius asmenis, ir jei man tą dieną pasiseka, jie manęs neišvaro ir papasakoja šį bei tą. Bet paprastai pagrindiniais istorijos žinių šaltiniais man fotografuojant randami laiškai, dokumentai ir kitokie daiktai.

Heimtrainer, Josef Fahrner

-          Tai dar tęsiant apie istoriją, bet jau į pabaigą, pakalbam nesąmonių… Žmonėms patinka skaityti nesąmones. Jeigu galėtumei rinktis būti bet kuo iš žmonijos istorijos, kuo būtumei ir kodėl?

Am weg zum Dettifoss, Josef Fahrner

-          Šitas klausimas geras, man patinka. Turbūt norėčiau būti savimi, bet jei prašai išsirinkti, tai… Turbūt norėčiau būti kuo nors gyvenusiu apie 1900-ius. Mane labai žavi tas laikas ir jame gyvenę kūrėjai ir išradėjai. Gal būčiau Nikola Tesla? Arba Max Brodt (jis buvo geriausias F. Kafkos draugas). Gal būtų visai nieko pasirinkimas?

-          Aš balsuoju už Teslą. Tau tiktų eksperimentai, elektra ir keisti išradimai. Tai koks dabar planas?

Ein weniger aufgeraumtes Zimmer, Josef Fahrner

Das Stinkezimmer, Josef Fahrner

-          Planas... Turiu planą atvykti fotografuoti į Baltijos šalis, Lietuvos neaplenksiu. Gal galėsi man padėti susigaudyti ir parekomenduosi vietų, kurios man būtų įdomios? Tu turbūt esi vienintelis lietuvis pažįstamas, su kuriuo galiu pasitarti.

Schatten, Josef Fahrner

-          Jo. Prie mano namų yra nereali apleista degalinė... Tau patiks, garantuoju.

-          Ok, pažiūrėsim. Iki pavasario Vilniuje!

-          Iki!

Josef Fahrner flickr'e

Josef Fahrner ne flickr'e