 |
| R. Treigys, Miestas iš atminties. Vilnius, 2008 |
Susirinkti ką
nors nuo automobilio sėdynės po plaukelį ir mirusios odos gabalėlį yra sunku.
Visų pirma, yra labai nepatogu savo kūnu gremėzdiškai sukiotis tarp atminties
veidrodėlių, atlošų, saugos diržų ir kitokių plastikinių elementų. Baisiausias
dalykas – iš kiekvieno plauko ar saldainio popierėlio, kuriuos randi
sklindantis prisiminimo kvapas, kurį jauti ne nosimi, o kažkokiu, tikriausiai
tuo mistiniu, šeštuoju pojūčiu, kuris nė kiek nesusijęs su nuojauta ar kuo nors
panašiu. De javu – kai kurie sako. Bet ne. Tai labiau artima nuplaukiančio
laivo vaizdiniui ir liūdesiui, kai supranti, kad likai stovėti betoniniame
uoste. Na, trumpiau tariant, prisimeni ir suvoki, kad jau tik prisimeni, ir
nieko daugiau.
 |
| R. Treigys, Namas rūke, 1989 |
Remigijus Treigys
yra iš Klaipėdos ir manau, kad tą jausmą apie laivus jis puikiai pažįsta ir išmano. O ką daryti, kai gyveni uoste. Nesu
tikra kodėl, bet man jo fotografijos primena tuos plaukus ir medaus iš
degalinės pakuotes, kurias susirankiojame visi, visur, visada, neišvengiamai.
Treigys fotografijose pats kaip laivas, tik jis nei tolsta, nei artėja. Ne, ne,
jokio sąstingio, nieko panašaus, Treigys yra tiesiog su vandeniu kažkur
horizonte sulipęs ir nejudantis laivas.
