Prie upės
saulėta, nežinau koks metų laikas, bet šilta. Niekur neinu, stoviu ir
klausausi. Ir girdžiu tekšt, tekšt, tekšt, tekšt. Malonus garsas, netolimas,
bet ir ne per arti, neerzina ir dar kurį laiką stoviu ir bandau prisiminti, kas
tai per garsas. Panašų garsą sukeldavau irklu tapšnodamas vandenį valtyje. Ir
medžių šakos panašiai krinta ant žemės arba į vandenį. Ir panašų garsą
skleidžia karpiai ir lynai. Žuvys tokios. Toks malonus čepsėjimas.
Sunkiai suprantu,
kad rašau apie darbą, kurio parodyti negaliu. Jį buvo galima pamatyti
Energetikos ir technikos muziejaus rūsyje, pirmosios Lietuvos analoginės
fotografijos asociacijos parodos ekspozicijoje. Šiandien darbas kažkur
pajūryje, palieku tau galimybę pasieškoti kur ir kaip jį rasti ir pamatyti.
Tiksliau, reikia žiūrėti į tokią dėžę, pro akinius, į gražų pasaulį joje. Kaip
pro rožinius akinius. Kipras Kasputis yra žmogus, sukūręs tą nuostabią dėžę su
akiniais, kurioje atsiveria upės čepsėjimas ir didžiausias fotografijos
džiaugsmas – sustojęs laikas.
